2026 m. sausio 14 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime, lietuvių parlamentarų iniciatyva įvyko konferencija „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika – tarptautinė patirtis“. Konferencijos tikslas buvo pasidalyti įžvalgomis ir kartu parengti rezoliuciją, tikintis, kad jos rekomendacijos vėliau bus integruotos į Lietuvos teisėkūrą ir viešąją politiką.
Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė nuo politinių partijų bei valdžios nepriklausomi srities tyrėjai iš kaimyninių šalių – Slovakijos, Lenkijos, Vengrijos ir Latvijos. Tai valstybės, kurių naujausioji istorija panaši į Lietuvos: rusų okupacija, komunizmo žlugimas ir itin spartus gimstamumo nuosmukis XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, vėliau – nedideli pagerėjimai 2000-ųjų viduryje ir dabartinė krizė.
Keistas sutapimas, tačiau 2025 m. bendrasis gimstamumo rodiklis Lietuvoje ir Latvijoje buvo visiškai vienodas – 1,18. Skaitytojams, kurie nežino, ką tai reiškia: supaprastintai tariant, šis rodiklis parodo vidutinį vaikų skaičių, tenkantį vienai moteriai, ir jis nėra susijęs nei su emigracija, nei su kasmetiniu naujagimių skaičiumi, nei su bendru gyventojų skaičiumi. Tam, kad populiacija, keičiantis kartoms, išliktų tokio pat dydžio, šis rodiklis turi siekti bent 2,1 – t. y. šiek tiek daugiau nei du vaikai vienai moteriai. Jei populiacijoje yra didelis vaikų mirtingumas arba ją veikia karas, šis rodiklis turi būti dar aukštesnis – 2,3 ar 2,4. Rodiklis, artėjantis prie vieno vaiko vienai moteriai, kaip šiuo metu Lietuvoje ir Latvijoje, reiškia, kad mus pakeisianti karta bus beveik perpus mažesnė nei dabartinė. Nesunku suvokti, kokia tai rimta ir pavojinga situacija – ypač mažoms tautoms.
Žinoma, mes ne vieninteliai. Per pastaruosius dešimt metų Europos Sąjungoje mirė maždaug 10 milijonų žmonių daugiau, nei gimė, o tai tiesiogiai kelia grėsmę Europos kultūrai, ekonomikai, geopolitikai ir gerovei. Daugiau ar mažiau ryškus gimstamumo nuosmukis yra beveik visuotinis reiškinys – jis nepalietė tik Afrikos žemyno. Ilgą laiką stebint tiek tarptautines konferencijas šia tema, tiek publikacijas periodinėje spaudoje ir naujausias knygas, galima pasakyti štai ką: šoko, bejėgiško išgąsčio ir pasyvaus fatalizmo atmosfera, kuri dar prieš kelerius metus vyravo demografų analitiniuose centruose, šiandien, laimei, jau yra praeityje. Laikas susitelkti, mąstyti ir veikti.
Gimstamumą lemiantys veiksniai yra itin sudėtingi ir nuolat kinta. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje mūsų ir kaimyninių šalių demografinį nuosmukį greičiausiai lėmė sociopolitinės santvarkos kaita, žmonių nesaugumo jausmas dėl ateities ir ekonominiai veiksniai. 2025 m. daug didesnę reikšmę turi ideologiniai veiksniai – mąstysena, jaunų žmonių prioritetai, „gyvenimo filosofija“, dominuojantys naratyvai, kultūra. Keisti kultūrą ir mąstymą yra sunkiau nei rasti finansinių išteklių, tačiau tai nėra neįmanoma. Vienas dalykas atrodo aiškus: laikai, kai žmonės tiesiog gyveno – taip pat ir epidemijų, karų, genocidų bei gamtos katastrofų akivaizdoje – ir kadangi absoliučiai daugumai patraukli atrodė priešingoji lytis, dėl šio patrauklumo natūraliai gimdavo vaikai, kuriuos vienaip ar kitaip užaugindavo, leisdami kartoms keistis ir net augti, – tie laikai iš tiesų jau praėjo. Šiandien, išskyrus nedideles ir demografams itin įdomias subkultūras, bendrojo gimstamumo rodiklio pakėlimas iki „magiškojo“ 2,1, regis, įmanomas tik per sąmoningą, kryptingą, pačių gyventojų ir visos valstybės struktūros nuosekliai remiamą veikimą.
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu svarbiausias įžvalgas, kurias išgirdau Lietuvoje, ir taip pat apibendrinsiu savo paties pranešimo tezes, nes jos tiesiogiai susijusios ir su Latvija.
Po atidarymo kalbų lenkų instituto „Ordo Iuris“ teisininkas Jerzy Kwasniewskis pristatė Šeimos teisės konvencijos metmenis. Šią konvenciją siekiama paversti tarptautiniu dokumentu, kurį pasirašytų įvairių valstybių vyriausybės. Tipiškas Lenkijos pavyzdys: ankstesnė konservatyvioji vyriausybė konvenciją buvo pasirašiusi, o dabartinė – savo parašą atšaukė. Simboliška, kad, Europos institucijoms ir toliau laikantis mums jau gerai pažįstamo kurso, ardančio santuokos, šeimos, žmogaus lyties ir tradicinės visuomenės struktūros sampratas – kurį iliustruoja liūdnai pagarsėjusi Stambulo konvencija (griežtai kritikuota Kwasniewskio kalboje) – atsiranda tokie privatūs, iš aukų išlaikomi teisininkų institutai, kuriantys alternatyvią viešąją politiką.
Keisti kultūrą ir mąstymą yra sunkiau nei rasti finansinių išteklių, tačiau tai nėra neįmanoma.
Šioje konvencijoje šeima, grindžiama vyro ir moters santuoka, aiškiai apibrėžiama kaip visuomenės pagrindas, vertas ypatingos apsaugos, o Europos išlikimas siejamas su valstybių drąsa priešintis ideologiniams eksperimentams, kurie intelektualiai jau yra išsisėmę. Kaip teigė Kwasniewskis, Lenkijos statistika taip pat rodo, kad daugiausia vaikų gimsta būtent santuokoje – ypač trečiasis ir vėlesni, o tradicinė šeima yra vienintelė gyvybinga sistema, kurioje vaikams gera ir saugu augti. Lenkija laikoma giliai katalikiška valstybe ir mūsų regione yra ekonomiškai stipriausia, tačiau bendrasis gimstamumo rodiklis joje praėjusiais metais buvo dar žemesnis nei Latvijoje ir Lietuvoje, todėl nenuostabu, kad ideologinė kova ten vyksta itin aštriais tonais.
Slovakė Helena Hlubocka pradėjo nuo Europos valstybių namų ūkių apžvalgos – nuo 1980-ųjų iki šiandienos. Didelių netikėtumų joje nebuvo, išskyrus tai, kad skaičiai iš tiesų yra itin iškalbingi ir, galima sakyti, patys save paaiškina: dramatiškai išaugo už šeimos ribų gimusių ir augančių vaikų dalis; gerokai padaugėjo namų ūkių be vaikų; skyrybų procentas tapo gerokai didesnis; taip pat ženkliai išaugo porų, kurios „sustoja“ ties pirmuoju vaiku, skaičius. Tai skambėjo beveik kaip tęsinys Kwasniewskio tezei, jog gimstamumo gerinimas tiesiogiai priklauso nuo santuokos instituto stiprumo ir kultūrinės dominavimo galios.
Ypač vertingas Hlubockos pranešime man pasirodė jos pasirinktas tolimesnės analizės būdas – pasitelkiant „ledkalnio analogiją“, parodant, kaip ir kodėl dabartinis gimstamumo žlugimas tėra tik mažoji, virš vandens matoma „ledkalnio“ dalis. Pats ledynas, į kurį šiandien atsitrenkiame, formavosi kelių dešimtmečių bėgyje. Hlubocka gyvybingą visuomenę apibrėžė kaip „tarpkartinį moralinį projektą“, o jam priešpriešino šiandieninę demografiškai yrantį kultūrą kaip erdvę, kurioje vyksta „individo optimizacija“. Jos nuomone, bet kokie „technokratiški“ gimstamumo didinimo projektai pasmerkti nesėkmei, nes sekuliaraus humanizmo kultūroje, sutelktoje į individą, kuris pats susikuria savo gyvenimo prasmę ir priklausomybę nuo kitų laiko trūkumu, palikuonių susilaukimas tampa „iracionaliu pasirinkimu“.
Gimstamumą įmanoma pagerinti tik taikant „santykinį“ (relacinį) požiūrį, būdingą senesnei, krikščioniškosios antropologijos paveiktai Europos kultūrai. Joje žmonės palikuonis laikė palaiminimu, nes save apibrėždavo santykiuose per kelias kartas ir taip pat žvelgdavo į bendruomenę platesne prasme. Tęstinumas, paveldimumas, ateitis buvo svarbesni už „savęs optimizavimą“ dabartyje, todėl pasiaukojimas kitų labui atrodė prasmingas. Aukštas gimstamumas, teigė Hlubocka, yra „emergentinė santykių ekosistemos savybė“ – kylanti iš žmogui reikšmingų santykių tinklo. Būtent todėl bet kokia gimstamumo skatinimo politika turi būti grindžiama tarpkartinių ryšių stiprinimu, priklausymo bendruomenei jausmu, padedant ne individui, susilaukusiam vaiko, bet šeimai ir giminei, kurioje vaikas gimsta. Kol Europoje nebus atkurtas toks „visuomenės pasakojimas“, kurio centre būtų tęstinumas ir dalijama atsakomybė, jokių realių pagerėjimų tikėtis neįmanoma.
Ypač laukta ir daugiausiai aptarta šioje konferencijoje buvo Árpádo Mészároso ataskaita apie Vengrijos gimstamumo skatinimo politikos pasiekimus ir trūkumus. Mészárosas yra „Marijos Kopp instituto demografijai ir šeimoms“ viceprezidentas. Šis analitinis centras, kaip ir keli kiti Vengrijoje, finansuojamas valstybės lėšomis, siekiant ne tik konsultuoti, bet ir stebėti įgyvendinamų priemonių veiksmingumą. Kaip žinoma, Vengrija jau penkiolika metų nuosekliai vykdo gimstamumo skatinimo politiką. Ji pradėta 2011 m., kai bendrasis gimstamumo rodiklis šalyje siekė 1,23 – tuo metu tai buvo žemiausias rodiklis Europoje.
Konferencijoje Mészárosui buvo priekaištaujama, kad Vengrijoje pasiekti pagerėjimai yra palyginti nedideli, nors finansinis įnašas – įspūdingas: šiemet jis išaugs iki 5 proc. BVP. Mészárosas atsakė, jog kiekvienas vaikas, gimęs valstybės paramos dėka, yra vertybė, o svarbiausia – dar nepraėjo pakankamai laiko, kad būtų galima objektyviai įvertinti, kurios vyriausybės priemonės veikia efektyviausiai. Galiausiai Vengrija imasi prioritetų ir mąstysenos keitimo visos visuomenės mastu, todėl greitų rezultatų tikėtis neįmanoma.
Taip pat būtina pabrėžti, kad kai kurios Vengrijos taikomos naujovės yra vertingos pačios savaime, net jei jos ir neatvedė prie esminio gimstamumo augimo. Pavyzdžiui, šiandien Vengrijoje, valstybės subsidijų šeimoms dėka, net 91 proc. vengrų gyvena jiems pačių priklausančiame būste, o santuokoje gimusių vaikų dalis yra didžiausia Europoje. Jaunų šeimų rėmimas, be kita ko, pasireiškia taip: jauna susituokusi pora gali gauti iki 27 300 eurų paskolą ir ją panaudoti savo nuožiūra; gimus pirmajam vaikui, pora atleidžiama nuo palūkanų mokėjimo; gimus antrajam vaikui, paskolos suma sumažinama 30 proc.; gimus trečiajam vaikui – visa skola visiškai nurašoma.
Vengrijai pavyko padaryti vaikų susilaukimą ir auginimą finansiškai patrauklų. Vaiko priežiūros išmoka motinai siekia 100 proc. ankstesnių pajamų, be to, jei mažą vaiką auginanti moteris grįžta į darbą, ji šios išmokos nepraranda, atitinkamai padidindama savo bendras pajamas. Panašiai kaip antikinėje Spartoje (kuri dėl nuolatinių karų smarkiai kentėjo nuo gyventojų trūkumo), daugiavaikės motinos nemoka gyventojų pajamų mokesčio. Ir taip toliau.
Mészárosas pripažino, kad ne visos Vengrijoje įgyvendintos priemonės (jų yra daugiau kaip 30) pasirodė veiksmingos. Pavyzdžiui, valstybės pastangos labiau įtraukti močiutes į anūkų priežiūrą davė palyginti menką grąžą. Kad ir kaip būtų, Vengrijos „eksperimentas“ yra nepaprastai vertingas – taip pat ir moksliniu požiūriu, nes šiandien pasaulyje vargu ar rastume demografijos tyrimų centrą, kuris bent vienu ar kitu aspektu jo neanalizuotų. (Tiems, kurie klausia apie Vengrijos politiką Rusijos ir Ukrainos karo kontekste, pasakysiu, kad konferencijoje tai nebuvo svarstoma, nes vis dėlto nereikėtų į kiekvieną sriubą berti ir figų; tačiau privačiame susitikime su vengru Mészárosu, kuris tikisi Orbáno perrinkimo ir demografinio kurso tęstinumo, lietuviai, lenkai ir latvė neslėpė savo požiūrio į geopolitinį orbánizmą.)
Dabar pereinu prie savo paties išsakytų minčių – tiek, kiek jos gali būti naudingos mums. Pradėjau nuo nuorodos į gana gerai žinomą ir anksčiau žurnale „Telos“ aptartą 2022 m. paskelbtą Latvijos universiteto tyrimą. Jame buvo apklausti jauni žmonės (paskutinių klasių gimnazistai, studentai ir kiti jaunuoliai), kurių buvo prašoma surikiuoti savo vertybes pagal svarbą. 2004 m. jaunimas vertybę „vaikai ir šeima“ įvardijo kaip trečią pagal prioritetą, o 2022 m. tokio paties amžiaus respondentai ją nustūmė į 22-ąją vietą (!). Kitaip tariant, buvo net dvidešimt viena sritis, kuri jiems, pradedant savarankišką suaugusiųjų gyvenimą, atrodė svarbesnė už šeimą ir vaikus.
Šioje apklausoje, mano manymu, ryškiai atsiskleidžia esminiai ir skubiai dėmesio reikalaujantys vertybiniai skirtumai tarp vadinamųjų tūkstantmečio kartos atstovų ir Z kartos. Pastarieji gimė apie tūkstantmečio sandūrą ir būtent dabar – ypač moterys – yra vaisingiausio amžiaus, tarp 20 ir 30 metų. Jei santuoka ir vaikų susilaukimas jiems faktiškai neturi jokios vertės ir nėra siekiamybė, nesunku suprasti, kad net ir tuo atveju, jei valstybė tam skirtų 5 proc. BVP, rezultatas būtų menkas. Palyginimui: jei jums neįdomus plaukimas ir dar dvidešimt viena kita veikla jums atrodo svarbesnė už plaukimą, jums visiškai nerūpėtų, jeigu savivaldybė staiga visur pradėtų statyti baseinus, nemokamai dalytų abonementus ir įsteigtų prizus geriausiems plaukikams. Jums paprasčiausiai neįdomu plaukti.
Kitaip tariant, dažniausiai minimos dramatiško gimstamumo kritimo priežastys – COVID-19 pandemija, ekonominis nesaugumas, karas Ukrainoje, išmaniųjų telefonų sukeltas pasyvumas – yra įtikinamos tik iš dalies. Pagrindinė gimstamumo nuosmukio priežastis, mano įsitikinimu, yra kartų kaita. Demografinėje piramidėje viena pakopa aukštyn pasislenka ir iš vaisingumo tarpsnio pasitraukia tūkstantmečio kartos kohorta, o jos vietą užima Z karta, kuri nebeturi jokio imuniteto prieš antinatalines (vaikų gimdymui priešiškas) ideologijas – tokias kaip antrosios ir trečiosios bangos feminizmas, LGBTQ+ judėjimas, didžioji dalis „žaliojo kurso“, „patriarchalinės priespaudos“ teorija, sąmoninga bevaikystė kaip gyvenimo būdas ir kitos. Šias ideologijas jie yra visiškai perėmę ir laiko savaime suprantamomis – todėl jiems „vaikai ir šeima“ atsiduria tik 22-oje vietoje.
Kadaise reklamavome amerikiečių filosofo Patricko Deneeno knygą Kodėl liberalizmas patyrė nesėkmę. Jos diagnozė ir priežastinių ryšių aiškinimas man iki šiol atrodo itin taiklūs: liberalizmas, kaip filosofija ir mąstymo būdas, parazituoja ant senesnės, prigimtinės teisės antropologija grindžiamos mąstysenos ir visuomenės sandaros, palaipsniui „išgrauždamas“ ir nualindamas būtent tą resursą, kuris liberalizmą – tarsi orchidėjos žiedą – apskritai padarė įmanomą. Kai šis resursas „išvalgomas“, liberalizmas, žinoma, subyra, nes pats neturi nei šaknų, nei gyvybės šaltinio. Jis nepažįsta „pareigų“ – tik „teises“. Z kartai trūksta natūralių apsauginių gebėjimų nuo netvarių ar destruktyvių žinučių, kurias ji gauna iš švietimo sistemos, žiniasklaidos, politikų, „influencerių“ ir bendrojo visuomenės „diskurso“. Šio imuniteto jiems nesuteikė nei tėvai, nei šeima, o neretai tokios šeimos apskritai nebuvo.
Norint padėtį taisyti, būtina bent jau pakeisti perduodamus naratyvus – ir tai visais lygmenimis, kuriais jie pasiekia šiandien vaisingumo amžiuje esančią kartą. Tačiau nuo ko pradėti?
Bet kokius veiksmus šiuo metu stabdys Latvijos Respublikos Vyriausybė, todėl pirmiausia pakomentuosiu būtent tai. Evikos Siliņos („Vienotība“) vadovaujamas Ministrų kabinetas 2023 m. paskelbė „Deklaraciją dėl Evikos Siliņos vadovaujamo Ministrų kabineto numatomos veiklos“. Žodis „demografija“ deklaracijoje paminėtas kelis kartus, tačiau gimstamumo skatinimo požiūriu pats dokumentas yra bevertis. Jis liudija visišką priežasčių nesupratimą ir siūlo neveiksmingus, netgi žalingus sprendimus.
Deklaracijos pradžioje teigiama: „Latvija yra latviška, klestinti, saugi ir įtrauki Europos valstybė, kuri tvariai vystysis demografinių, klimato, technologinių ir skaitmeninių pokyčių laikotarpiu.“ (pabraukimai – mano). Kaip matyti, Vyriausybė konstatuoja „demografinius pokyčius“ ir žada šių pokyčių kontekste „vystytis“. Toliau skaitome, ką ji siūlo: „Šiuolaikiniai demografijos iššūkiai spręstini tiek investicijomis į vaikų ateitį, tiek rūpesčiu šeimomis ir jų būstu, tiek kokybiško ugdymo galimybėmis nuo vaikystės iki garbaus amžiaus, tiek svarbiomis sveikatos ir socialinėmis paslaugomis, kurios pailgina kokybiškai nugyventus žmogaus gyvenimo metus.“ Kaip akivaizdu, Vyriausybė nesiekia didinti gimstamumo. Tikslas, paminėtas prabėgomis tarp daugelio kitų, – pagerinti jau gimusių vaikų ir jų tėvų gerovę bei pailginti gyvenimo trukmę. Nei viena, nei kita priemonė nepadės pakelti bendrojo gimstamumo rodiklio virš 1,18. Jis ir toliau smuks. Mums reikalinga kita Vyriausybė ir „už jos“ – kitas, socialiai ir nacionaliai konservatyvus parlamentas, kuris ne tik suvoktų demografinės krizės rimtumą, bet ir realiai įsipareigotų ją taisyti. Ne „prisitaikyti prie iššūkio“, kaip tai daro Siliņos Vyriausybė, o jį įveikti, pasukant kreivę priešinga kryptimi. Taigi, pirmiausia mums reikia kitos valstybės vadovybės.
Antra, iš švietimo sistemos gairių būtina pašalinti tokius dokumentus kaip, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ligų prevencijos ir kontrolės centro parengtas „Metodines rekomendacijas bendrojo ir profesinio ugdymo įstaigų pedagogams darbui su mokiniais reprodukcinės sveikatos, lytinės raidos, santykių kūrimo ir atsakomybės klausimais“. Tai 55 puslapių apimties tekstas, skirtas visoms mokinių amžiaus grupėms, turintis giliai antinatalinę kryptį. Šios krypties teksto autoriai – vėlyvojo, jau irimo stadiją pasiekusio liberalizmo idėjiniai nešėjai – patys, žinoma, nė nesuvokia. Šiuose ir panašiuose dokumentuose, jau nekalbant apie skandalingą „Papardes ziedu“, santuoka, šeima, romantiškų santykių išsipildymas tarpusavyje papildančioje, vaisingoje meilėje ir bendruose palikuonyse, kurie sudarys kitą mūsų tautos kartą, net neminimi. Intymių santykių pradžia su kitu žmogumi vaizduojama kaip jaudinantis suaugusiųjų gyvenimo nuotykis – apskritai geras ir sveikas dalykas, tik esą reikia saugotis galimų neigiamų padarinių, tokių kaip lytiškai plintančios ligos, seksualinis smurtas, emocinės kančios po nepageidaujamų lytinių santykių ir, žinoma, neplanuotas nėštumas.
„Papardes zieds“, mokesčių mokėtojų išlaikomas ir nuo 1990-ųjų aktyviai veikiantis Latvijos mokyklose, niekada neapmąstė savo veiklos centrinės ir, vėlgi, gražiai skambančios tezės: kad visi vaikai, gimstantys Latvijoje, turi būti suplanuoti ir laukiami abiejų tėvų. Tik tada jiems tarsi suteikiamas „leidimas“ gimti – priešingu atveju jie su didele tikimybe sunaikinami dirbtiniais abortais. Tačiau per visą pasaulio istoriją niekada neegzistavo ir negalėjo tęstis tokia visuomenė ar tauta, kurią sudarytų vien abiejų tėvų suplanuoti ir norėti vaikai! Visos žmonijos istorijos bėgyje itin didelė dalis vaikų buvo „neplanuoti“ – idealiu atveju „neplanuoti“ santuokos rėmuose, bet dažnai ir ne ten. Vienas pavyzdys – Leonardas da Vinčis. Jis gimė atsitiktinio ryšio tarp dviejų žmonių, kurie abu jau buvo susižadėję su kitais; jį užaugino senelis Vinčio kaimelyje; ir tik tada, kai berniukas paaugo ir ėmė ryškėti jo nepaprasti talentai, tėvai pradėjo juo domėtis ir rūpintis jo mokslu.
Vadinasi, iš švietimo sistemos būtina pašalinti visą šią antinatalinę mokomąją medžiagą ir ją pakeisti tokia, kuri žmogaus seksualumą pajungtų jo racionaliam, žmogaus orumą atitinkančiam tikslui – šeimai ir vaikams – ir šį aukštą gyvenimo prioritetą traktuotų kaip patriotinę pareigą. Kartu reikia užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų pinigai nebūtų naudojami antinatalinei ideologijai skleisti žiniasklaidoje, kultūros kanaluose bei kituose švietimo ir pramogų projektuose. Nei vienas euras iš visuomenės lėšų neturi atitekti žinutėms, kurios menkina santuoką ir šeimą bei vaikus vaizduoja kaip pernelyg didelę naštą, gamtos ir aplinkos taršą ar moterų priespaudos formą.
Man nepavyko rasti konstitucinio lygmens teksto, kuris aiškiai įpareigotų valstybę užtikrinti tautos ataudą. Ir tai nenuostabu – tuo metu, kai buvo rašoma Konstitucija, jos autoriams net nekilo mintis, kad tauta kada nors galėtų atsidurti savinaikos kelyje. Tačiau galbūt siekiant įtvirtinti gimstamumo didinimo pareigą įstatyme būtų galima remtis pirmuoju Konstitucijos Preambulės sakiniu: „1918 m. lapkričio 18 d. paskelbta Latvijos valstybė buvo sukurta, suvienijus latvių istorines žemes ir remiantis nepajudinama latvių tautos valstybine valia bei neatimamomis savivaldos teisėmis, siekiant užtikrinti latvių tautos, jos kalbos ir kultūros išlikimą ir raidą per amžius, garantuoti Latvijos tautos ir kiekvieno žmogaus laisvę bei skatinti gerovę.“
Vilniaus konferencijos pabaigoje buvo priimta rezoliucija. Tikiuosi, kad ir Latvija artimiausiu metu prieis prie kažko panašaus – nors puikiai suprantu, kad popierių pasirašymas yra labai toli nuo realių darbų ir lietuvių dar laukia sunkios politinės kovos. Keletas pagrindinių rezoliucijos punktų: demografinės krizės sprendimas aiškiai paskelbtas „viena iš esminių valstybės saugumo sąlygų“; koordinuota ir sisteminga šeimos politika įvardyta valstybės prioritetu; išreikštas įsipareigojimas neremti „jokios propagandos, nukreiptos į šeimos instituto, grindžiamo vyro ir moters santuoka, silpninimą“; taip pat nustatyta pareiga privalomai atlikti „poveikio šeimai vertinimą visiems svarbiausiems teisės aktams ir sprendimams dėl valstybės išlaidų“.
Grįždama į Latviją, viename diskusijų forume pastebėjau, kad šiemet minimas Herco Franko 100-asis gimtadienis ir jo restauruoti dokumentiniai filmai internete prieinami nemokamai. Nedelsdama dar kartą peržiūrėjau vieną Franko šedevrų – dešimties minučių filmą be žodžių „Aukštoji giesmė“ (1989).
Ar esate jį matę? Filme vaizduojama paskutinė gimdymo stadija; pagrindinė herojė – jauna, gal dvidešimties metų moteris, kurią gimdymo namuose lydi vaiko tėvas. Filmas nespalvotas, ir jame yra tik vienas spalvotas kadras – vaiko gimimas.
