Pastaruoju metu kyla klausimas: ar Lietuvoje dar įmanomos dalykiškos, argumentuotos diskusijos? Visi paskutiniai jautrūs klausimai virsta emocine dviejų stovyklų kova. Vienoje pusėje visi paverčiami vatnikais, kitoje pusėje visi paverčiami landsberginiais. Ir mes visi suprantame, kad tikrovė sudėtingesnė, bet ir toliau lengvabūdiškai ardome socialinį Lietuvos audinį.
O gal tiesiog nebėra valios mąstyti? Lengviausia pasirinkti stovyklą ir aklai ja sekti. Pabandysiu be emocijų, tik argumentais ir faktais. Nes kai į juos pažvelgi, tai pamatai, kad dauguma tų emocingų kaltinančių teiginių yra tiesiog klaidingi arba labai stipriai pritempti.
Taigi, pirma – taip, Lietuvai reikia naujo poligono. Šiuo metu poligonai Lietuvoje užima 0,51% šalies ploto, kai tuo tarpu Estijoje – 0,71%, o Latvijoje – 0,61%. Bet Lietuvos kariuomenė žymiai didesnė tiek už Estijos, tiek už Latvijos kariuomenes. Lietuvoje formuojama divizija, kuri susideda iš trijų-keturių manevrinių brigadų. Bet Lietuvoje iki šiol nėra nei vieno poligono, kuriame galėtų treniruotis brigados dydžio vienetas. Tai ar yra objektyvus poreikis poligonui?
Taip, yra, ir jis kyla iš kariuomenės plėtros. Suformuoti tam tikrą vienetą, šiuo atveju diviziją, yra tik pirmas žingsnis. Vėliau reikia užtikrinti pastovų jos parengtumą, greitą reagavimą į grėsmes. Jeigu Lietuvoje nebus tokio dydžio poligono, tai mūsų brigados treniruotis turės vykti į užsienį. Kas yra ir brangu, ir nepatogu, ir pastoviai būtume priklausomi nuo kitų malonės, bet svarbiausia, kad treniruotumėmės ne tomis sąlygomis, kokiomis mums reikėtų kariauti.
Esminis dalykas šiuo atveju – kad brigados galės treniruotis itin svarbioje strateginėje vietovėje, kur ir reikėtų gintis. Be to, čia bus galima treniruotis kartu su sąjungininkais – t. y. būtent toje vietovėje, per kur sąjungininkai atvyktų mums į pagalbą. Taip šis poligonas tampa „train as you fight“ vieta, kur galima atidirbinėti, prišaudyti, pažinti būtent tą vietovę, kurioje reikėtų kariauti ir užtikrinti sąjungininkų atvykimą.
Antra, ar gerai parinkta vieta poligonui? Kariniu ir logistiniu požiūriu – idealiai. Yra teigiančių, kad keista vieta, kur poligono jau po kelių valandų neliktų (pačiam Suvalkų koridoriuj ir dar prie pat Baltarusijos sienos). Argumentas čia toks, kad poligonas yra pratybų, o karo metu ir rezervo rengimo vieta ir todėl vienas pagrindinių poligono parinkimo principų yra išgyvenamumas (angl. survivability).
Tačiau renkantis šią vietovę į poligoną žiūrima būtent ne kaip į rezervo ruošimo vietą karu metu (tam būtų skirti kiti, toliau nuo sienos esantys poligonai), o kaip į galimybę jau taikos metu prišaudyti, pažinti kiekvieną centimetrą ypatingai svarbios strateginės vietovės. Tai bene svarbiausia vietovė sąjungininkų atvykimui ir viena iš mūsų kariuomenės užduočių būtų suteikti saugų koridorių sąjungininkams būtent šioje vietoje.
Karo metu ši vietovė taptų karinių veiksmų vieta ir poligonas tarnautų nebe kaip pratybų vieta, o kaip vieta, kur pasitiksime priešą ir turėsime užtikrinti sąjungininkų atėjimą. Jeigu mes ir lenkai toje vietoje būsim dislokavę pajėgas ir prišaudę artileriją, rusų pajėgų susijungimas tame siaurame ruože bus labai apsunkintas.
Visi paskutiniai jautrūs klausimai virsta emocine dviejų stovyklų kova. Vienoje pusėje visi paverčiami vatnikais, kitoje pusėje visi paverčiami landsberginiais.
Todėl klausimą reikėtų kelti – ne ar poligonas nebus sunaikintas pirmomis karo valandomis, o kaip mums apsaugoti tą vietovę, kad ji nebūtų užimta viena pirmųjų, ir taip pasiekti savo strateginius tikslus? Poligono įsteigimas šį strateginį uždavinį labai palengvintų, o tos vietovės neapgynus stipriai sumažėtų mūsų galimybės apsiginti kartu su sąjungininkų pagalba.
Bet reikia pasakyti, kad vieta poligonui parinkta gerai ir socialiniu požiūriu. Planuojamoje poligono teritorijoje, kuri apima 14 600 hektarų plotą Lazdijų rajono savivaldybėje, yra apie 1950 privačių sklypų, bet iš jų absoliuti dauguma yra miškų ir žemės ūkio sklypai. Šiems miškų ir žemės ūkio sklypų savininkams turi būti tikrai teisingai atlyginama.
Tačiau kalbėti apie kažkokį perdėtą emocinį ryšį su tokia žeme, kuri žmogui iš esmės yra finansinė investicija, nereikia. Būsimo poligono teritorijoje yra vos 100 sodybų, o gyvenamąją vietą čia yra deklaravę tik 39 gyventojai. Va, čia ir įsijungia ryšys su gyvenama, galimai ir gimtąja vieta.
Pasakysiu sąžiningai – jeigu valstybė ateitų mano žemės ir gyvenamo namo, pirma reakcija būtų pyktis ir ašaros. Čia mano rankų darbas, išlieta daug prakaito, čia mano vaikų gimtinė. Emocinis ryšys su žeme ir gimtaisiais namais yra vienas iš dalykų, kurie skatina Tėvynės meilę. Bet paklauskime savęs – ar steigiant tokio dydžio poligoną yra įmanoma jį įsteigti vietoje, kur visiškai nebūtų gyvenamų sodybų? Tokio dydžio valstybėje kaip Lietuva – tikrai ne. Todėl 14 600 hektarų plotas su 39 gyventojais – tikrai ne lengvabūdiškai parinkta vieta. Be to, ministras jau perdavė žinią, kad dalis šių gyventojų galės likti gyventi ir poligono teritorijoje.
Jeigu pažvelgtume į Lietuvos žemėlapį, tai kitos teritorijos arba per tankiai apgyvendintos, arba per atviros, per derlingos, nepatogios logistiniu požiūriu ar per toli nuo strategiškai svarbiausio regiono. Kaip pabrėžė Vytautas Sinica: „Brandi visuomenė turi matyti čia žmonių auką ir būti jiems dėkinga, juos gerbti, o ne smerkti ir pravardžiuoti, kad nepasitinka pokyčių su gėlėmis. Brandi visuomenė turi verstis per galvą, ieškodama, kaip atlyginti tiems, iš kurių nacionalinio saugumo reikmėms buvo pareikalauta daug daugiau nei iš visų mūsų, kurių gyvenimo tai taip tiesiogiai nepalietė.“ Nes lengva kalbėti, kai ne tau pačiam reikia priverstinai išsikelti iš savo namų.
Negaliu pritarti tam tonui, kurį renkasi kai kurie arogantiški veikėjai. Gyventojai, kurie nenori poligono, nėra arba nebūtinai yra vatnikai. Aš puikiai suprantu jų pyktį, bet žvelgiant iš bendrojo gėrio, arba valstybės intereso taško, vieta parinkta atsakingai, tad tik klausimas, ar su gyventojais bus pasielgta oriai, pagarbiai, jiems suteikta visa būtina pagalba ir teisingas atlyginimas.
Ir vis tik – kai kurie gyventojai atiduoda dar daugiau nei, kurie turės išsikelti. Tai tie, kurie duoda kario priesaiką Tėvynei ir taip jau iš anksto pasako, kad jų gyvybė jiems nebepriklauso. Gyvybė yra daugiau nei gyvenamasis namas. Kažkaip pamirštame, ką aukoja Lietuvos kariai.
Galiausiai trečia, neteisinga manyti, kad poligonai palieka „išdegintas žemes“. Kas taip sako, tam neteko būti Lietuvos poligone. Ne visas poligonas yra šaudymo laukai. Kadangi poligonuose nevyksta intensyvi ūkinė veikla, nenaudojami pesticidai, pažeistos teritorijos kompensuojamos ir atsodinamos, tai šiuo atveju kalbėjimas apie tai, kaip poligonais naikinama Lietuvos gamta, yra veikiau emocingas nei pagrįstas realia praktika.
Tikrai ne poligonai naikina Lietuvos gamtą, Labanoro giria kertama dėl stambaus verslo poreikių ir jį aptarnaujančios valdžios patiklumo. Vienintelis rimtesnis gamtosauginis argumentas – kad dėl Kapčiamiesčio poligono išnyks vietinė kurtinių, stambiausių Lietuvos vištinių paukščių, populiacija.
Be to, ir Pabradės bei Rūdninkų poligonai pakenkė kurtinių buveinėms ir tai gali lemti jų išnykimą Lietuvoje. Todėl gerai pasiūlė gamtininkas Marius Karlonas – valstybė turi imtis kompensacinių sprendimų, o konkrečiai – sustiprinti miškų apsaugą Dzūkijos nacionaliniame parke ir Čepkelių apylinkėse, įsteigiant bent penkių kilometrų buferinę zoną aplink Čepkelius. Tai viena iš vietų, kur gali išlikti kurtiniai ir borealinių miškų buveinės.
Gamtininkas pritaria, kad vieta kariniu ir logistiniu požiūriu vieta poligonui parinkta labai logiškai, todėl su tam tikra gamtosaugine žala reikia susitaikyti, bet valstybė turi dėti konkrečias pastangas ją kompensuoti kitose vietose. Kai nepasiduodi emocijoms, įmanoma rasti protingą sprendimą.
