„Visi mano parapijiečiais yra rusakalbiai, tad, jei imčiau mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų, be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša ir apie politiką bažnyčioje nekalbame“, – taip Charkive aiškino 58 metų stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko.
Su vienuoliu susipažinau karo pradžioje prieš pustrečių metų, kai Charkivą okupantai buvo apsupę ir įnirtingai bombardavo siekdami užimti. Mieste buvo užsidariusios beveik visos parduotuvės, ir žmonės maisto prašyti ėjo į bažnyčias, nes ten jį atveždavo savanoriai iš kitų regionų.
N. Sylko dirbo arčiausiai viešbučio esančioje cerkvėje, tad pro šalį eidamas ryžausi užkalbinti tiek vienuolį, tiek parapijiečius. Pastarieji neslėpė nustebimo ir pasipiktinimo kad juos, rusakalbius, puola ir žudo Rusijos kariai. Vienuolis irgi baisėjosi karu, tačiau kaltininkais vadino ne tiek Kremlių, kiek žmonių nusisukimą nuo Dievo.
Nuo to laiko maždaug kas pusmetį užeinu pas vienuolį pasisveikinti ir trumpai šnektelti. Sužinojau, kad parapijiečiai renka ir veža paramą Ukrainos kariams, tačiau perka ne ginklus, o maisto produktus ir rūbus. Prieš kelias savaites vienuolio ryžausi paklausti, kodėl jo vadovaujama cerkvė tebėra pavaldi Maskvai, o ne Kijevui. Tada ir išgirdau paaiškinimą, kad parapijiečiai išsilakstytų, o cerkvė į politiką nesikiša.
„Visų Maskvai pavaldžių cerkvių vadovai panašiai teisinasi, nors iš tiesų bijo užrūstinti rėmėjus ir nenori prarasti pajamų. Rytų Ukrainoje tie dvasininkai, kurie dirbo Maskvai pavaldžiose cerkvėse, gyveno sočiai, o tokie kaip aš kentėme nepriteklių“, – pasakojo šventikas Olegas Kozubas.
56 metų vyras vadovauja nedidelei medinei Šv. Mykolo vardo cerkvei, esančiai vos 15 km nuo Lipcių fronto linijos. Pirmą karo dieną Olegas išvežė savo šeimą pas gimines toliau nuo Rusijos pasienio, o pats grįžo pas tikinčiuosius į cerkvę, nors į kaimelį jau buvo įžengę okupantai.
„Išvažiuojant iš Charkivo patikros punkte mūsų kariai nustebę kraipė galvas, kai pasakiau, kur važiuoju, tačiau nedraudė. Galėjau tą rytą žūti, nes vos įėjus į cerkvę gatvę suvarpė „Grad“ bombos“, – pasakojo šventikas.
Rytų Ukrainoje tie dvasininkai, kurie dirbo Maskvai pavaldžiose cerkvėse, gyveno sočiai, o tokie kaip aš kentėme nepriteklių“, – pasakojo šventikas Olegas Kozubas.
Olegas užaugo 100 km nuo Charkivo esančiame ir netoli Rusijos pasienio įsikūrusiame Veliky Burluk, gyvenvietėje, kurioje jo mama dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja. Nei vaikystėje, nei paauglystėje Olegas cerkvės nelankė, nes visame rajone nė vienos neliko po to, kai 1920 metais Maskvos nurodymu komunistai ėmė jas griauti.
Cerkvėje Olegas ėmė lankytis atlikdamas karinę tarnybą Rusijos šiaurėje, kai pasibaisėjo keikūnais ir alkoholikais bendraamžiais. Grįžęs į mokslus Charkive vaikinas susibičiuliavo su universitete tikybą dėsčiusiu šventiku ir šio paragintas pats nusprendė juo tapti.
Kijevui prieš 29 metus nusprendus Charkivo priemiestyje pastatyti ukrainietišką cerkvę šventiku į ją buvo pasiųstas Olegas. Pagal planą iš pradžių turėjo iškilti nedidelė medinė koplyčia, o vėliau mūrinė erdvi cerkvė ir dviejų aukštų namas šventiko šeimai.
„Vos paklojus pamatus už poros kilometrų netikėtai ėmė dygti kita cerkvė, pavaldi Maskvai. Jai pinigai plaukė įvairiais kanalais, o mes negavome iš nieko paramos, ir cerkvės nepavyko pastatyti per trisdešimt metų, tad vis dar meldžiamės mažoje medinėje koplyčioje, suręstoje už tikinčiųjų lėšas“, – kalbėjo Olegas.
Kai kaimo mokykloje žiemą sugedo tualetas ir tėvai kreipėsi į seniūną skirti lėšų remontui, kad vaikams nereikėtų šalti lauko tualete, seniūnas atrėžė – pinigų tam nėra, nes iš viršaus atėjo nurodymas visas laisvas lėšas pervesti maskvietiškos cerkvės statybai. Užkalbinti vietos verslininkai ir net regionui atstovaujantis parlamentaras tada Olegui irgi prasitarė gavę „patarimą“ jo statybos nešelpti.
Didelė ir puošni rusiška cerkvė iškilo greitai, o per jos atidarymą popas Olegui tarė: „Pereik į mūsų bažnyčią, ir gyvensi neturėdamas problemų.“ Ukrainietis neperėjo, todėl daugybę metų su šeima kentė nepriteklių – net žiemą pas tikinčiuosius važiuodavo dviračiu, o šeima neretai maitindavosi vien pačių kepta duona.
Dėl lėšų trūkumo taip ir nebuvo suręsta nei mūrinė cerkvė, nei žadėtas namas jo šeimai, o pamaldas ir toliau tenka laikyti ankštoje koplytėlėje. Olego teigimu, iš Ukrainos prezidentų tik Viktoras Juščenka tinkamai rėmė ukrainietiškas cerkves, o valdant kitiems pagalbos trūko arba išvis nebuvo.
„Jūs Lietuvoje ir visoje Europoje iki galo nesuvokiat, kokį lygį rusifikacija čia buvo pasiekusi. Per dvejus su puse metų vykstantį karą Vakarų Ukrainoje neliko nė vienos maskvietiškos cerkvės, nes tikintieji pareikalavo pereiti Kijevo globon, kai visame Charkivo regione tik viena cerkvė išsižadėjo nuolankumo Maskvai“, – sakė Olegas.
Šventikas vis dėlto pastebi savo apylinkėje prasidėjusias teigiamas permainas. Tie kaimiečiai, kurie kažkada sveikindavosi su maskvietiškos cerkvės šventiku, o pamatę Olegą demonstratyviai nusisukdavo, dabar jau vis dažniau eina į jo pamaldas. O rusiškos cerkvės tarnautojai man išsidavė, kad į pamaldas ateinančių sumažėjo trigubai.
Kremlius neslėpė įniršio, kai 1991 metais nepriklausomybę paskelbusi Ukraina paragino pravoslavų cerkves tapti pavaldžiomis Kijevui. Rusija prašė Konstantinopolio nesuteikti Ukrainos cerkvėms savarankiškumo statuso, o taip atsitikus jas šmeižė ir didino slaptą paramą toms, kurios liko ištikimos Maskvai.
Jūs Lietuvoje ir visoje Europoje iki galo nesuvokiat, kokį lygį rusifikacija čia buvo pasiekusi.
2022 metais Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą ir artėjant prie Konotopo ukrainiečių žvalgyba perspėjo šį šventiką kuo greičiau išvykti ir šiam pavyko pasprukti iš jų panosės. „Tėvynę ginu vien maldomis, tačiau vis vien tapau okupantų taikiniu ir buvau įtrauktas į skubiai likviduotinų asmenų sąrašą. Įskundė maskvietiškų cerkvių šventikai, niršę už tai, jog sugebėjau pervilioti daugumą tikinčiųjų ir aukštinau tautiškumą“, – kalbėjo P. Kuzas.
Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske užaugęs P. Kuzas į Konotopą dirbti buvo atsiųstas prieš 6 metus, kai čia vos viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kijevui. Per tą laiką pavyko pastatyti tris, o priemiestyje dar dvi ukrainietiškas cerkves, kuriose tikinčiųjų jau apsilanko daugiau nei kad rusiškose.
„Konotopas užima ypatingą vietą šalies istorijoje, nes čia 1659 metais Ukrainos kariai pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš maskvėnus, nors šie buvo dvigubai gausesni. Tačiau Kremlius šį gėdingą pralaimėjimą siekė ištrinti iš istorijos – apie jį neleista užsiminti nei vadovėliuose, nei vietos kraštotyros muziejuje“, – pasakojo P. Kuzas.
Šventikas priminė, kad sovietmečiu į Konotopą buvo privežta daug rusakalbių, jie čia ėmė ryškiai dominuoti. Vietos deputatų nutarimu net Ukrainai atgavus nepriklausomybę toliau kasmet buvo švenčiamas ne istorinis mūšis, bet išvadavimas iš fašistinės Vokietijos, taip diegiant Kemliaus melą, kad Rusija yra tautų išvaduotoja, o ne pavergėja.
P. Kuzo iniciatyva ties soboru buvo įrengta šlovės alėja Konotopo mūšio vadams ir dabartinio karo su Rusija didvyriams. Nuotraukose yra įamžinti ir aštuoni nuo priešo kulkų žuvę pravoslavų cerkvės šventikai.
Patį žiauriausią susidorojimą nuo okupantų patyrė keturi protestantų bažnyčios Dievo apsireiškimas nariai 2014 metais Sloviansko mieste.
„Mano keturiasdešimtmetį vyrą, diakoną Volodimyrą kartu su kitais trimis bažnyčios tarnautojais okupantai suėmė, visą naktį žiauriai kankino, o paryčiais pamiškėje sušaudė ir sudegino mašinoje norėdami nuslėpti nusikaltimą“, – pasakojo 46 metų Lena Veličko, po sutuoktinio nužudymo viena pati turėjusi užauginti aštuonis vaikus.
L. Veličko yra įsitikinusi, kad šias žudynes okupantai surengė siekdami pagąsdinti visus Maskvai nepavaldžių bažnyčių vadovus.
