„Apie tai, kiek daug naudos ir dieviškojo džiaugsmo vienuolyno vienatvė ir tyla suteikia tam, kuris karštai joms atsiduoda, žino tik tie, kurie patys tai patyrė. Čia stipriesiems suteikiama galimybė pasinerti į savo vidų, uoliai ugdyti dorybes ir maitintis Dievo malonės vaisiais. Čia žvilgsnis tampa toks skvarbus, kad meilės Sužadėtiniui kupinos, niekieno netrikdomos akys gali regėti Dievą. Čia ilsimasi veiklioje ramybėje ir atrandamas poilsis tykioje veikloje. Čia Dievas ištvermingiausiems dovanoja trokštamą atlygį – ramybę, kurios pasaulis nepažįsta, ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje.“ (Šv. Brunonas Kelnietis, iš laiško bičiuliui Rudolfui Žaliajam)
Kartūzų ordino įkūrimo istorija neatsiejama nuo šventojo Brunono Kelniečio vardo ir jo atsiskyrėliško gyvenimo idealo, kurį įkvėpė pirmųjų dykumos tėvų vienuolystės pavyzdys. Kartūzų gyvenimo principą galima nusakyti žodžiais „būti kartu vienatvėje“. Kitaip tariant, ši vienuolystės tradicija sujungia dvi dvasinio gyvenimo formas – atsiskyrėlišką ir bendruomeninį gyvenimą.
Pats Brunonas Kelnietis ordino regulos neparašė. Tačiau įkūręs dvi vienuolių bendruomenes – vieną Prancūzijoje, kitą Italijoje – jis padėjo kartūzų vienuolystės pagrindus. Brunonas buvo mylimas ir gerbiamas savo brolių, o iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas trims svarbiausiems savo pašaukimo principams: vienatvei, tylai ir beribei meilei Dievui.
Nuo mokslų Kelne iki Reimso katedros mokyklos
Šventasis Brunonas gimė apie 1030 metus Vokietijoje, Kelno mieste. Tikslių duomenų apie jo šeimą ir kilmę nėra išlikę.
Nuo mažens Brunonas pasižymėjo gabumais mokslams. Jis buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją, garsiąją Reimso katedros mokyklą. Viduramžiais ši mokykla turėjo didelį autoritetą Europoje.
Tai buvo laikotarpis, kai pasaulietiniai mokslai buvo laikomi teologijos pagrindu. Pirmiausia studentas turėjo įsisavinti gramatiką, retoriką ir logiką – pirmąją mokymo pakopą, vadinamą triviumu. Po jos sekė aritmetika, muzika, geometrija ir astronomija, sudariusios antrąją pakopą – kvadriviumą.
Tik įvaldžius šias disciplinas buvo galima pradėti studijuoti teologiją, kuri laikyta aukščiausiu pažinimu, vainikuojančiu visus mokslus.
Kai kurių šaltinių teigimu, Brunonas buvo Kelno Šv. Kuniberto koleginės bažnyčios kanauninkas. Prancūzijoje jis dėstė Reimso katedros mokykloje, o vėliau ilgą laiką jai vadovavo.
Vienas jo mokinių buvo Odonas de Šatijonas, būsimasis Kliuni benediktinų vienuolis, kuris 1088 metais buvo išrinktas popiežiumi ir pasivadino Urbonu II.
Konfliktas su arkivyskupu ir bažnytinės karjeros atsisakymas
Reimse Brunonas įsivėlė į konfliktą su arkivyskupu Manasu de Gurnė, kurio veiklą laikė nederama Bažnyčios ganytojui.
Mėgindamas patraukti Brunoną į savo pusę, arkivyskupas 1075 metais paskyrė jį savo sekretoriumi. Tačiau Brunonas ir toliau priešinosi, jo manymu, netinkamam arkivyskupo elgesiui. 1080 metais Manasas de Gurnė buvo pašalintas iš pareigų. Prie šio sprendimo prisidėjo ir Brunono laikysena.
Brunonas galėjo tapti jo įpėdiniu, tačiau atsisakė arkivyskupo pareigų. Jis taip pat atsisakė savo turto, išdalydamas jį vargšams. Tuo metu jo širdyje jau brendo troškimas pasitraukti į vienatvę ir visiškai pašvęsti gyvenimą Dievui.
Nors Brunonas suprato, kad tapęs Reimso arkivyskupu galėtų prisidėti prie vietos Bažnyčios reformos, jis pasirinko kitą kelią.
Apie 1082 metus kartu su dviem bičiuliais – Petru ir Lambertu – Brunonas patraukė į Molemo abatiją.
Šį vienuolyną 1075 metais buvo įkūrusi atsiskyrėlių grupė, vadovaujama šventojo Roberto Molemiečio.
Brunonas su savo palydovais kuriam laikui apsigyveno nuošalioje Seš Fonteno vietovėje netoli Molemo abatijos. Tačiau sąlygos nevisiškai atitiko jo siekiamą atsiskyrėliško gyvenimo idealą, todėl jis nusprendė toliau ieškoti tinkamesnės vietos.
Septynios žvaigždės ir Didžiojo Šartrezo įkūrimas
1084 metais Brunonas kartu su šešiais bendražygiais atvyko pas Grenoblio vyskupą šventąjį Hugoną.
Pasak kartūzų tradicijos, prieš jų atvykimą vyskupas susapnavo septynias žvaigždes, rodančias kelią į vietą, kur turėjo iškilti vienuolynas.
Vyskupas šį sapną susiejo su septyniais pas jį atvykusiais vyrais, kurie paprašė skirti jiems žemės atsiskyrėliškam gyvenimui.
Hugonas suteikė jiems vietą sunkiai pasiekiamoje, miškų apsuptoje Šartrezo kalnų vietovėje, kuri dėl savo nuošalumo buvo vadinama Šartrezo dykuma.
1084 metų birželį čia prasidėjo pirmosios kartūzų bendruomenės gyvenimas. Vėliau šioje vietoje iškilo Didžiojo Šartrezo (Grande Chartreuse) vienuolynas, tapęs viso ordino lopšiu.
Kalnuotoje, miškų apsuptoje vietovėje įsikūrusi bendruomenė pasirinko gyvenimą, kuriame vienatvė buvo derinama su broliška bendryste. Kiekvienas vienuolis didžiąją laiko dalį praleisdavo atskirai, melsdamasis, skaitydamas Šventąjį Raštą, dirbdamas ir kontempliuodamas Dievo slėpinius.
Kartūzų gyvenimo pagrindu tapo tyla, malda, atsiskyrimas nuo pasaulio triukšmo ir nuolatinis Dievo artumo ieškojimas.
Iš Šartrezo vietovardžio lotyniškos formos Cartusia kilo ir kartūzų ordino pavadinimas.
Popiežiaus patarėjas, ilgėjęsis vienatvės
Praėjus maždaug šešeriems metams po pirmosios bendruomenės įkūrimo, Brunoną į Romą pakvietė jo buvęs mokinys, tuo metu jau tapęs popiežiumi Urbonu II.
Popiežius norėjo turėti šalia savęs išmintingą mokytoją ir patarėją.
Išvykdamas į Romą, Brunonas patikėjo vienuolių bendruomenės vadovavimą savo bičiuliui Landvinui, kurio asmenyje įžvelgė vertą įpėdinį.
Tačiau net ir būdamas popiežiaus aplinkoje Brunonas ilgėjosi savo tylaus vienuolyno Prancūzijoje.
Tuo metu Bažnyčioje vyko sudėtingi politiniai ir religiniai konfliktai. Urbonas II dėl antipopiežiaus Klemenso III, kurį rėmė Vokietijos valdovas Henrikas IV, buvo priverstas pasitraukti iš Romos.
Brunonas išvyko kartu su popiežiumi ir apsistojo Pietų Italijoje.
Jam buvo pasiūlytos Redžo Kalabrijos arkivyskupo pareigos, tačiau Brunonas jų atsisakė. Jis paprašė leidimo likti ištikimam savo pašaukimui ir susirasti vietą, kur galėtų tęsti vienuolinį gyvenimą vienatvėje ir tyloje.
Normanų valdovas grafas Rožeris I pasiūlė jam žemės Kalabrijos kalnuose, atokioje, miškų apsuptoje vietovėje.
Apie 1090–1091 metus Brunonas čia įkūrė naują atsiskyrėlių bendruomenę. Jos gyvenimas buvo grindžiamas tais pačiais principais, kuriuos jis puoselėjo Prancūzijoje.
Ši vieta vėliau tapo žinoma kaip Sera San Bruno kartūzų vienuolynas (Certosa di Serra San Bruno).
Čia Brunonas praleido paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį.
Kalabrijoje jis vėl atrado tai, ko buvo netekęs palikdamas savo įkurtą vienuolyną Prancūzijoje, – galimybę gyventi vienatvėje, visiškai atsiduodant maldai, kontempliacijai ir Dievo slėpinių apmąstymui.
1101 metų spalio 6 dieną kartūzų ordino įkūrėjo Brunono žemiškasis gyvenimas baigėsi. Jis buvo palaidotas Švč. Mergelės Marijos eremo kapinėse Kalabrijoje.
Kartūzų ordino įsitvirtinimas
Brunonas Kelnietis pats neparašė kartūzų ordino regulos.
Vienuolijos gyvenimo taisykles 1127 metais susistemino penktasis Didžiojo Šartrezo prioras Gigas I. Jo parengtą taisyklių rinkinį 1133 metais patvirtino popiežius Inocentas II.
Nors Brunonas buvo gerbiamas kaip šventasis, įprastas formalus kanonizacijos procesas nebuvo surengtas. 1514 metais popiežius Leonas X pripažino jo šventumą ir leido kartūzams liturgiškai minėti savo įkūrėją. 1623 metais popiežius Grigalius XV šį minėjimą išplėtė visai Katalikų Bažnyčiai.
Šventojo Brunono dvasinis palikimas iki šiol gyvas kartūzų vienuolynuose. Vienatvė, tyla, malda ir kontempliacija tebėra esminiai šios vienuolijos gyvenimo bruožai. Šis ordinas leido savo regulą naudotis ir Lietuvoje gerai žinomam vienuolynui – Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir šv. Brunono seserims ir broliams.
Jo pasirinktas kelias primena, kad pasitraukimas nuo pasaulio triukšmo nebūtinai reiškia nusigręžimą nuo žmonių. Priešingai, vienatvėje žmogus gali atrasti gilesnę bendrystę su Dievu, o per Jį – ir su visa Bažnyčia bei pasauliu.
Šventojo Brunono gyvenimas liudija, kad ne visada didžiausi darbai atliekami viešumoje. Kartais didžiausia žmogaus dovana pasauliui tampa tyla, kurioje jis išmoksta klausytis Dievo.
