Vakarų civilizacijos ateitis priklauso nuo gebėjimo susigrąžinti pasitikėjimą savo paveldu, moraliniais principais ir bendru veikimu, kalboje Atėnuose pabrėžė JAV valstybės sekretorius Marco Rubio (Markas Rubijas). Akropolio fone jis išskyrė krikščionybės vaidmenį Europos istorijoje, priminė krikščionių kankinių ir šventojo Tomo Moro ištikimybę bei kalbėjo apie gyvybės vertę. Šiuos akcentus JAV diplomatijos vadovas susiejo su raginimu Europai ir Jungtinėms Valstijoms drauge ginti savo civilizaciją.
Kalbėdamas apie senovės Graikijos palikimą, valstybės sekretorius pabrėžė, kad Vakarai iš jos paveldėjo daugiau nei demokratiją, filosofiją ar politinį žodyną.
„Šios institucijos ir idėjos buvo išorinė gilesnių savybių, kurias matome senovės graikuose, išraiška – savybių, kurių negalima suvesti į kokią nors konkrečią politinę sistemą ar teoriją“, – sakė jis.
Tarp šių savybių kalbėtojas išskyrė smalsumą, kūrybiškumą ir įsitikinimą, kad pasaulis yra pažinus.
„Iš graikų paveldėjome ne tik siekį tyrinėti nežinomybę, bet ir įsitikinimą, kad tai, kas nežinoma, gali būti pažinta. Pasitikėjimą, kad pasaulį galima ištyrinėti, išmatuoti, nubraižyti jo žemėlapį ir suprasti – kad kosmose egzistuoja racionali tvarka, valdoma tam tikrų pamatinių dėsnių, kuriuos žmonės gali stebėti, o protas – suprasti.“
Būtent šį požiūrį jis susiejo su krikščioniškosios minties sklaida Europoje.
„Tai buvo Vakarų mąstymo pamatas: mūsų matematikos, mokslo, medicinos. Mūsų filosofijos, etikos ir religijos. Tai atvėrė kelią Jėzaus Kristaus Evangelijai rasti derlingą dirvą Europoje ir suklestėti krikščioniškajame pasaulyje. Tai buvo krikščioniškosios teologijos turtų – Augustino, Tomo Akviniečio ir visos prigimtinės teisės tradicijos – pamatas.“
Pasak valstybės sekretoriaus, iš šio palikimo išaugo bendras supratimas apie žmogų ir jo moralinius įsipareigojimus.
„Taip gimė civilizacija, kurią apibrėžė ne vien bendra kultūra, bet ir bendra antropologija – bendras požiūris į žmogų ir jo vietą visatoje. Jos palikuonis siejo ne tik prigimtinės tvarkos idėja, bet ir savitas dorybės, lemties ir likimo, tiesos, gėrio ir grožio supratimas; principai, nurodantys, kaip žmonės turėtų gyventi; objektyvūs kriterijai ir idealai, kurių reikia siekti.“
Kalboje daug dėmesio skirta ištikimybei ir pasiaukojimui. Antikos didvyrių pavyzdžius JAV diplomatijos vadovas susiejo su krikščionių kankinių liudijimu.
„Jie tikėjo, kad šlovė ir garsas pelnomi stengiantis, aukojantis ir daug nuveikiant dėl kažko didesnio už save. Senovės graikų pasaulio pasakojimuose nuolat iškylantis didvyris buvo žmogus, pasirengęs sumokėti bet kokią kainą už jo ištikimybės vertą tikslą.“
Priminęs Sokratą ir jo pasiryžimą neatsisakyti tiesos paieškų net gyvybės kaina, kalbėtojas tęsė:
„Tai savybės, kurios formavo Vakarų moralinę vaizduotę. Nuo krikščionių kankinio, atsisakiusio išduoti savo tikėjimą, iki patrioto, atidavusio gyvybę už savo šalį; nuo šventojo Tomo Moro iki Alamo mūšio.“
Jo teigimu, moralinė žmogaus laikysena geriausiai atsiskleidžia tuomet, kai už ištikimybę tenka mokėti didelę kainą.
„Mūsų didvyriai, Vakarų didvyriai, yra tie, kurie pasirenka likti ištikimi savo pareigai būtent tada, kai tai padaryti sunkiausia ir skausmingiausia: žmogus, besilaikantis duoto žodžio, karys, nepaliekantis savo posto, kapitonas, tas gerai žinomas kapitonas, kuris nuskęsta kartu su savo laivu.“
Tai savybės, kurios formavo Vakarų moralinę vaizduotę. Nuo krikščionių kankinio, atsisakiusio išduoti savo tikėjimą, iki patrioto, atidavusio gyvybę už savo šalį; nuo šventojo Tomo Moro iki Alamo mūšio.
Tačiau pasirengimą pasiaukoti valstybės sekretorius aiškiai atskyrė nuo mirties garbinimo.
„Mūsų didvyriai gali būti pasirengę mirti už savo reikalą, tačiau jie negarbina mirties. Būtent todėl, kad branginame gyvybę, pripažįstame didvyriškumą tų, kurie verčiau ją paaukotų, nei išduotų savo principus.“
Krikščioniškosios Europos palikimą kalbėtojas atskleidė ir per architektūrą bei meną. Katedras jis pristatė kaip civilizacijos kūrybinės energijos ir aukščiausių siekių išraišką.
„Partenoną pastačiusius žmones pakeitė krikščioniškosios Europos architektai, iškėlę Milano, Kelno ir Florencijos katedras. Siekis tobulai perteikti žmogaus pavidalą, įkvėpęs senovės graikų skulptorius, rado naują išraišką Michelangelo kūryboje. Graikų filosofų pastangas pažinti visatos sandarą perėmė Kopernikas, vėliau Galilėjus, Kepleris ir Niutonas.“
Jungtines Valstijas jis apibūdino kaip šio istorinio paveldo tęsėjas.
„Iškiliausi kiekvienos kartos amerikiečiai turėjo aiškiai atpažįstamus savo pirmtakų bruožus – gimusius Atėnuose, suformuotus Romos, pakrikštytus krikščioniškajame pasaulyje, užgrūdintus viduramžių Europos žaizdre, praturtintus anglų laisvės genijumi, o vėliau perneštus per Atlantą, kad atgimtų Naujojo pasaulio pakrantėse.“
Šį pasakojimą apie bendras šaknis lydėjo kritika Vakarų nepasitikėjimui savimi.
„Ilgainiui mes, vakariečiai, pradėjome gėdytis pačių dalykų, dėl kurių buvome išskirtiniai. Jautėmės nejaukiai dėl to, kad mūsų pasiekimai išskyrė mus iš likusio pasaulio. Mūsų gerovė kažkaip tapo kaltės šaltiniu. Nebetikėjome, kad esame verti savo didybės ir kad ją pelnėme.“
Kalbėtojas teigė, kad toks požiūris turėjo ir politinių padarinių: silpnėjo pramonė, gynyba bei valstybių gebėjimas savarankiškai spręsti savo likimą.
„Griovėme savo paminklus, smerkėme savo istoriją. Ir pernelyg daug kur mokėme savo vaikus gėdytis šalių, kurias jie paveldės.“
Europą valstybės sekretorius ragino atgaivinti savo kūrybinę ir politinę valią.
„Tikime, kad Europa gali pabusti iš ilgo miego ir vėl įžiebti ugnį, kuri čia buvo uždegta prieš tūkstantmečius.
„Esame lūžio taške (…) ne tik mano tautos istorijoje, bet ir visos mūsų civilizacijos lūžio taške“, – pabrėžė M. Rubio prie Akropolio sakytoje kalboje.
Kartu jis pabrėžė, kad JAV ir Europos ryšius būtina išsaugoti net nesutarimų akivaizdoje.
„Nors aistros kartais galėjo įtempti Jungtinių Valstijų ir Europos draugystės saitus, negalima leisti, kad jos tuos saitus nutrauktų. Drauge turime stiprinti sąjungą, pajėgią atremti mūsų laikų grėsmes.“
Pasak jo, transatlantinė partnerystė turėtų stiprinti abi Atlanto puses.
„Netikime, kad transatlantinė draugystė turėtų būti nulinės sumos žaidimas. Priešingai: mūsų vizija – sąjunga, kurios stiprybė yra didesnė nei jos dalių suma.“
Baigdamas JAV valstybės sekretorius ragino atnaujinti institucijas ir sąjungas, išsaugant jas sudarančių tautų savitumą.
„Turime atkurti savo institucijas ir sąjungas, kad drauge atremtume šias grėsmes, suprasdami, jog jų paskirtis yra ne panaikinti jas sudarančių tautų suverenitetą, o jį apginti. Tautos neprivalo atsisakyti savo išskirtinės tapatybės, kad pripažintų bendrus interesus.“
Šį kvietimą veikti drauge jis išreiškė trumpai: „Norime laimėti kartu. Privalome laimėti kartu.“
