Minėdami šv. Pranciškaus Asyžiečio tranzito – perėjimo iš žemiškojo gyvenimo į amžinybę – 800 metų sukaktį, dalijamės ištrauka iš Antano Maceinos veikalo „Saulės giesmė“. Filosofas apmąsto paskutinius šventojo gyvenimo ženklus – duonos dalijimą broliams, visišką neturtą ir mirtį lydėjusią garbinimo giesmę. Šis tekstas kviečia pažvelgti į mirtį Pranciškaus akimis: kaip į paskutinį pasitikėjimo Dievu žingsnį ir susitikimą su Tuo, kuriam buvo skirtas visas gyvenimas.
Kančios apvalytas bei paruoštas šv. Pranciškus ir mirtį sutiko taip, kaip ją turėtų sutikti kiekvienas krikščionis. Žiūrint žemiškosiomis akimis, Asyžiaus šventasis mirė ne laiku, teturėdamas tik keturiasdešimt ketverius metus, vadinasi, pačiame savo amžiaus stiprume. Tačiau žiūrint į visa tai antgamtiniu atžvilgiu, šis nuostabus šventasis jau buvo atlikęs savo pasiuntinybę. Stigmų gavimas apvainikavo visą jo veiklą ir kartu buvo ženklas, kad jo uždavinys šiame pasaulyje jau įvykdytas. Tai aiškiai jautė ir pats šventasis. Todėl kai gydytojas, įsakmiai jo paklaustas, ką manąs apie jo ligą, pastebėjo, jog šventajam belieka gyventi tik trumpą laiką, šis nenusiminė, bet tik susimąstė, o paskui džiaugsmingai tarė: „Tad ateik, sesute mirtie” ir čia pat savai „Saulės giesmei” prirašė jau minėtą pastarąjį punktą, kuriame Viešpats yra garbinamas mūsų kūno mirtimi. Mirtis šv. Pranciškui buvo tik pastarasis žingsnis jo kelyje į Dievą, ir jis žengė jį ne tik drąsiai, bet sykiu ir labai prasmingai. Anoji daiktų gelmė, kuri buvo ja m atsivėrusi 1205 metų vasaros naktį, visu savo nuostabumu apsireiškė merdėjimo valandą. Čia šventasis parodė, kad iš tikro jis pergyvena būtį simboliškai, kad už jos regimybės jis jaučia kitą tikrovę, žymiai pilnesnę ir tikresnę negu toji, kurią mes patiriame savo pojūčiais. Trys šv. Pranciškaus veiksmai yra šiuo atžvilgiu būdingi: duonos laužymas, drabužių išsivilkimas ir giesmė. Visi jie buvo atlikti priešmirtinėje kančioje ir visi jie turi gilią prasmę.
Naktį iš spalio 1 į 2 1226 metais šv. Pranciškus labai kentėjo, negalėdamas nė akių sudėti. Kai rytą skausmai kiek aprimo, jis paprašė sukviesti visus Porciunkulėje esančius brolius, dėjo kiekvienam ranką ant galvos ir laimino. Paskui liepė atnešti duonos ir sulaužyti ją į gabalėlius, nes jis pats buvo jau toks silpnas, jog laužyti nebepajėgė. Palaiminęs kąsnelius, savo ranka jis padalino juos broliams, kad suvalgytų (plg. Spec. perf. 280). Nėra abejonės, kad šv. Pranciškus tuo norėjo „duoti savo broliams tokį pat meilės ženklą”, kokį Kristus buvo davęs savo apaštalams Paskutinės Vakarienės metu (Spec. perf. 281). Kaip jo didysis Valdovas, prieš palikdamas mažąjį savo būrį, laužė duoną, liepdamas visą žemiškosios istorijos metą tai daryti Jo atsiminimui (plg.Lk 22, 19), taip lygiai ir Jo šauklys norėjo palikti savo atsiminimą brolių dvasioje, padalindamas jiems savo palaimintosios duonos kąsnelius. Tai buvo nepaprastai nuostabus aktas, Dažnas mirštantysis dalina savo pinigus, savo daiktus, savo veikalus, kad tuo būdu pasiliktų gyvas savo artimųjų sąmonėje. Tai yra noras gyventi daikto galia. Gautas iš mirusiojo daiktas turįs reikšti jį patį, turįs apie jį kalbėti ir jį nuolatos priminti. Mes nesistebime šiuo elgesiu, nes jis mums yra toks įprastas! O tačiau savyje jis yra labai keistas. Kaip tai įvyksta, kad krikščionis savam atsiminimui išsaugoti renkasi daiktą? Argi jis netiki gyvensiąs po mirties asmeniškai ir turėsiąs asmeninių santykių su gyvaisiais? Argi Vėlinių šventė, gedulingoji liturgija, maldos už mirusius, Mišiose kasdien kartojamas mirusiųjų prisiminimas, galop kenčiančiosios Bažnyčios bendruomenė, kuriai priklauso skaistyklos sielos,— argi visa tai nėra asmeninio mirusiųjų buvimo teigimas? Ar visa tai nėra asmeninių santykių pripažinimas? Kodėl tad krikščionis savą atsiminimą saugoti paveda ne šiai visa apimančiai Bažnyčios bendruomenei, kurią mes vadiname Šventųjų Bendravimu, bet paprastam, negyvam ir nebyliam daiktui? Argi pro šitokį pavedimą nebyloja stabmeldiškas netikėjimas asmeniniu pomirtiniu gyvenimu ir asmeniniu ryšiu su pasilikusiais žemėje? Kam Šventųjų Bendravimo tiesa nėra teorinis teigimas, o egzistencinis pergyvenimas, tas nori būti atsimenamas ne daikto galia, bet gyvenimu šioje visuotinėje bendruomenėje.
Būdamas pilnutinis krikščionis, šv. Pranciškus norėjo išsaugoti savo atsiminimą visiškai kitokiu būdu, tokiu pat, kokiu jį istorijoje išsaugojo pats Kristus. Tiesdamas po Vakarienės pašvęstąją Taurę savo mokiniams, Išganytojas kalbėjo: ,,Ta Taurė yra naujoji Sandora mano kraujyje, kuris bus už jus išlietas” (Lk 22, 20). Tuo Kristus aiškiai pasakė, kad savo mirtimi Jis kuria naują bendruomenę tarp Dievo ir žmogaus ir kad šioje bendruomenėje Jis yra kertinis akmuo ir Galva. Valgyti tad Duoną ir gerti Vyną reiškia prisiminti šios naujosios Sandoros buvimą ir sykiu mūsų dalyvavimą joje; prisiminti ne kokiu nors teoriniu žodžiu, bet egzistenciniu aktu, kuriuo ši sandora yra įsteigta, kuriuo ji laikosi ir kurio esmę sudaro mūsų asmeninis susilietimas su pačiu Išganytoju. Eucharistinė puota yra atsiminimas Kristaus buvimo istorijoje. Tai yra šio atsiminimo vykdymas laike ir erdvėje, nes Kristus gyvena naujojoje Sandoroje asmeniškai, todėl tik šios asmeninės prezencijos sudabartinimas yra Jo atsiminimo gaivinimas. Kristų prisimename ne turėdami prieš akis kokį nors Jo paliktą daiktą, bet asmeniškai su juo susitikdami Duonoje ir Vyne.
Tokiu pat būdu norėjo savo atsiminimą palaikyti ir šv. Pranciškus. Dalindamas savo broliams savo paties palaimintos duonos kąsnelius ne saugoti, bet suvalgyti, jis nukreipė mūsų žvilgį į naująją Sandorą, kurioje visi mes laikomės ir todėl vieni su kitais susitinkame ir vieni kitus prisimename, vis tiek, ar kovotume žemėje, ar kęstume skaistykloje, ar džiaugtumės danguje. Krikščionio atsiminimas gyvena Šventųjų Bendruomenėje. O kelias į šią Bendruomenę eina tiktai per Duonos laužymą. Kas tad artinasi prie Viešpaties Stalo, tas artinasi prie Jo Kūno narių, susiliečia su jais ir juos prisimena. Anuo simboliniu duonos laužymu bei laiminimu šv. Pranciškus kaip tik ir norėjo, kad broliai jį atsimintų ne žiūrėdami į jo abito lopelį, ne vartydami jo paliktą laišką ar lankydami jo gyventą vienutę, bet dalyvaudami Eucharistinėje Puotoje kaip visos Šventųjų Bendruomenės susitikimo šventėje. Kristaus atsiminimo būdas turėjo būti ir Jo šauklio atsiminimas. Šv. Mišios ir Komunija turėjo būti susilietimas su Asyžiaus šventuoju kaip naujosios Sandoros dalyviu. Palikdamas šią žemę ir pereidamas į dangiškojo Tėvo buveines, šv. Pranciškus norėjo, kad jo atsiminimas būtų gaivinamas ne gamtinėmis, bet antgamtinėmis priemonėmis. Duonos laužymas mirties akivaizdoje buvo didysis Asyžiečio testamentas visai krikščionijai.
Antrasis nuostabią simbolinę reikšmę turįs aktas yra drabužių išsivilkimas. Jausdamas artėjant paskutinę valandą, šv. Pranciškus paprašė, kad broliai jį išrengtų nuogą ir paguldytų ant plikos žemės. „Šitaip gulėdamas, išvilktas iš vargingo savo drabužio, pakėlęs akis į dangų ir paskendęs nujaučiamame džiaugsme, kairiąja ranka prisidengęs šono žaizdą, kad kiti jos nematytų, šventasis kalbėjo savo broliams: „Aš savo atlikau. Ką jūs turite daryti, tepamoko jus Kristus”” (Celano 130—131). Drabužių išsivilkimu šv. Pranciškus baigė savo pasiuntinybę pasaulyje. Jo pašaukimas, kaip sakyta, buvo reikšti kenčiantįjį Kristų ir skelbti kryžiaus kelią krikščioniškajai egzistencijai. Tai Asyžiaus šventasis vykdė savo neturtu ir kentėjimais, savo paprastumu ir nusižeminimu. Visi jo elgesiai buvo Išganytojo gyvenimo prasmenys. Bet visi jie buvo išsklaidyti ilgų metų eigoje. Todėl mirties valandą šventasis norėjo juos visus sutelkti į vieną veiksmą ir juo vienu regimai išreikšti visą jam Viešpaties skirtą uždavinį. Drabužių išvilkimas ir paguldymas ant žemės kaįp tik ir buvo šitoks veiksmas. Tai buvo prasmuo anos Kalvarijos kalno scenos, kai Išganytojas taip pat buvo apnuogintas ir ištiestas ant žemės, kad būtų prikaltas prie kryžiaus. Ir vis dėlto tai nebuvo Kristaus mirties aplinkybių pamėgdžiojimas. Tai buvo grąžinimas pasauliui visko, kas buvo jo, ir sykiu nusilenkimas žmogaus dulkės likimui, nuo kurio nėra laisvas net nė didžiausias šventasis.
Mirtis yra būdinga tuo, kad jos valandą žmogus pasilieka vienų vienas. Nuo jo pasitraukia ne tik pasaulis, bet net ir Dievas. Kristaus atodūsis ant kryžiaus „mano Dieve, mano Dieve, kodėl palikai mane „(Mt 27, 46) yra šios nuostabios vienatvės išraiška. Todėl yra visai suprantama, kad juo žmogus mirties akivaizdoje yra laisvesnis nuo ryšių su daiktais, juo lengviau jis apsisprendžia Viešpaties atžvilgiu, nes joaš tuomet nėra blaškomas pašalinių rūpesčių. Ir priešingai, juo labiau mirties valandą žmogus jaučiasi dar daug nuo ko neatsipalaidavęs, juo sunkiau jam yra susitelkti aplinkui Dievą ir pergyventi Jį kaip vienintelę atramą bei priebėgą. Mirtis, kaip ir kančia, yra kilni tik tada, kai ji esti laisva. 0 laisva ji esti tada, kai žmogus ją pasitinka ir prisiima visu savimi; vadinasi, kai ji jam yra ne pašalinis ir atsitiktinis, bet centrinis ir pats svarbiausias jo egzistencijos aktas. Mirtis „netyčia” iš tikro yra nelaimė ne tik psichologiškai, bet ypač teologiškai, nes tokiu atveju žmogus praeina pro tikrosios egzistencijos šalį. Kaip ne vienas manosi gyvenąs, o iš tikro, pasak Apreiškimo, yra miręs (plg.3, 1), taip lygiai ne vienas sakosi mirštąs, o iš tikro tiktai „gauna galą”. Skirtumas tarp „mirti” ir „gauti galą” yra labai aiškus ir labai didelis. Tačiau kad žmogus tikrai mirtų, o ne tiktai „gautų galą”, jis turi šią nepaprastą valandą būti grynas aš, vadinasi, palikęs bet kokią daiktinę būseną ir išsilaisvinęs iš bet kokio ryšio, kuris temdo ar iškreipia jo asmenį.
Šv. Pranciškaus drabužių išsivilkimas kaip tik ir buvo toksai išsilaisvinimo aktas. Asyžiaus šventasis visą gyvenimą bėgo nuo daikto, kad galėtų būti tikruoju asmeniu. Jis nenorėjo turėti nieko sava, išskyrus Viešpatį Dievą. Abitas jam buvo pasilikęs vienintelis, kuriam dar tiko šis trumputis savybinis įvardis. Tačiau mirties valandą ir jo buvo per daug. Mirties valandą šventasis troško pasilikti visiškai plikas savo kūnu, kad būtų visiškai laisvas savo dvasia. Jis visas norėjo susitelkti aplinkui Dievą ir atsistoti Jo akivaizdoje toks, koks buvo išėjęs iš kuriančiųjų Jo rankų. Todėl jis nepaprastai pradžiugo, kai gvardijonas jam atnešė kitus drabužius ir tarė: „Štai abitas, kelnės ir gaubtuvas! Aš tau juos paskolinu” (Celano 131). Tą valandą šv. Pranciškus iš tikro nebeturėjo nieko sava; Asyžiaus šventasis mirė skolintuose drabužiuose. Tai, kas dar buvo galima laikyti nuosavybe, jis grąžino pasauliui, nutraukdamas su juo paskutinį ryšį ir tuo būdu pasilikdamas vienų vienas, visiškai laisvas, visiškai asmeninis, todėl visiškai pasiruošęs pasitikti sesutę mirtį.
Asyžiaus šventasis visą gyvenimą bėgo nuo daikto, kad galėtų būti tikruoju asmeniu. Jis nenorėjo turėti nieko sava, išskyrus Viešpatį Dievą.
Vis dėlto nuogo šventojo paguldymas ant žemės turi dar ir kitą prasmę. Išvarydamas pirmąjį žmogų iš rojaus, Dievas pasakė: „Savo veido prakaite valgysi duoną, kol grįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke pavirsi” (Pr 3, 19). Nuodėmingas Adomo ir Ievos žygis pražudė nemirtingumo malonę. Visoje gamtoje siautusi mirtis ištiko dabar ir žmogų: jis turėjo grįžti į žemę, iš kurios buvo paimtas; jis turėjo virsti dulke, kuriai buvo uždėta pareiga nešti dieviškąjį „gyvybės kvapą”. Žmogus kaip jungtinis Dievo ir gamtos padaras buvo mirties suskaldomas į sudedamuosius savo pradus: jo kūnas turėjo grįžti atgal į gamtą, jo dvasia — į Dievą. Ir šis likimas buvo toks visuotinis, jog net Kristus jam nusilenkė ir jog net atpirkimas jo nepanaikino. Tik pastarąją istorijos valandą mirties galybė bus visiškai pergalėta ir suardytos asmenybės vienybė bus atstatyta kūnų prikėlimu. Tačiau kol istorija žemėje vyksta, tol anasai žmogaus apsisprendimas virsti dulke yra nepermaldaujamas. Todėl kai šv. Pranciškus prašė nuogas paguldomas ant žemės, jis išreiškė tuo laisvą savo nusilenkimą šiam visuotiniam dėsniui. Jis jautė nuostabų solidarumą su žmonija, jis atgailojo už ją, jis norėjo dalintis su ja žmogaus dulkės likimu. Asyžiaus šventasis nereikalavo balzamuoti savo kūno, kad apsaugotų jį nuo puvimo, kaip tai daro tie, kurie mėgina techninėmis priemonėmis pergalėti pirmykštį Viešpaties prakeikimą. Šv. Pranciškus pavedė savo kūną žemei, kad jis virstų dulke ir tuo būdu prisiimtų bausmę už visų mūsų nuodėmę. Tiesioginis susilietimas su žeme mirties akivaizdoje kaip tik ir buvo šio dulkės dėsnio prisiėmimas, su juo susitaikymas ir pasiryžimas jį iškęsti.
Paskutinis aktas, kuriuo yra būdinga šv. Pranciškaus mirtis, yra giesmė. Jausdamas, kad agonija netrukus prasidės, šventasis tarė: „Jei tokia yra Viešpaties valia, kad netrukus mirčiau, tai pašaukite man brolį Angelą ir brolį Leoną, kad jie man pagiedotų apie sesutę mirtį” (Spec. perf. 286). Atėję broliai su ašaromis akyse giedojo „Saulės giesmę”, kurios paskutinis posmas, kaip žinome, yra: „Pagarbintas būk, Viešpatie, mūs kūno mirtimi, iš kurios nė vienas ištrūkti negali. Vargas tiems, kurie miršta sunkiose nuodėmėse. Palaiminti tie, kurie mirtį randa šventojoje Tavo valioje, nes jų neištiks antroji mirtis” (Karrer 676), Broliams nutilus, šv. Pranciškus paprašė apibarstyti jį pelenais tardamas: „Greitai aš būsiu tik dulkės ir pelenai” (Joergensen 454). O paskui, atėjus vakarui ir visiškai sutemus, jis pats staiga pradėjo didžiu balsu giedoti 142 psalmę, kuri prasideda: „Voce magna ad Dominum clamo — didžiu balsu šaukiuosi Viešpaties”. Tai buvo nuostabi šventojo giesmė. Joje išskleidė jis prieš Dievą savo rūpestį ir suspaudimą, apsižvalgė aplinkui, praregėdamas, kad jam nebėra kur toliau eiti, kad Dievas pasiliko vienintelis, kuris dar domisi jo gyvybe. Todėl jis vadino Viešpatį savo dalia .gyvųjų žemėje” (6 eil.) ir prašė atsikreipti į jo šauksmą, išvaduojant jį iš kalėjimo. Ši šv. Pranciškaus pasirinktoji psalmė iš tikro buvoagonijos psalmė, nes Dievas niekad nėra tiek pergyvenamas kaip mūsų priebėga, kiek mirties valandą. Šią psalmę giedodamas, šv. Pranciškus kaip tik ir įvykdė aną visišką savo aš sutelkimą aplinkui Viešpatį. Visi ryšiai su pasauliu jau buvo nutraukti. Daiktų buvo išsižadėta ligi paskutinio drabužio. Beliko tik atsigrįžti į Viešpatį ir skirti jam paskutinį savo lūpų garsą, kuris buvogiesmė, nes giesmė buvo ir pats šventojo gyvenimas. Kai ši giesmė nutilo, šv. Pranciškus jau buvo miręs.
Šitame tad giedojime susitelkė visa Asyžiaus šventojo egzistencija; susitelkė į vieną tašką, į vieną garsą, kad juo pereitų į amžinąjį buvimą, kuris visas yra garbinamoji giesmė. Giedojimas mirštant buvo įvadas į šią amžinąją giesmę. Viešpaties apreikštoji psalmė virto jungtimi, kuri užbaigė žemiškąją egzistenciją ir pradėjo dangiškąją. Niekas tad taip gerai neatskleidžia šv. Pranciškaus būties skaidrumo, kaip faktas, kad jis mirė su garbinimo garsais lupose. „Jis pasitiko mirtį giedodamas” (Celano).
