Vatikane vykstančiame susitikime, skirtame apaštališkojo paraginimo „Amoris Laetitia“ dešimtmečiui, Rytų Bažnyčių vadovai, vyskupų konferencijų pirmininkai, ekspertai ir sutuoktinių poros aptaria dabartinę šeimų tikrovę, jų vaidmenį Bažnyčios misijoje ir jaunimo santykį su santuokos pašaukimu. Ketvirtadienį daugiausia dėmesio skirta šeimų gyvenimui, jo grožiui ir iššūkiams, o penktadienio tema buvo „Jaunimas ir santuokos pašaukimo atradimas“.
Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektas kardinolas Kevin Farrell (Kevinas Farelas) priminė 2026 m. kovo 19 d. paskelbtą popiežiaus Leono XIV žinią apie būtinybę šeimoms skirti ypatingą pastoracinį dėmesį. „Mūsų laikmetį ženklina spartūs pokyčiai, dėl kurių – dar labiau nei prieš dešimtmetį – būtina skirti ypatingą pastoracinį dėmesį šeimoms; joms Viešpats patiki užduotį dalyvauti Bažnyčios misijoje skelbti Evangeliją ir apie ją liudyti“, – rašė popiežius. K. Farrellas kvietė Evangelijos šviesoje apmąstyti kultūrinį, ekonominį ir socialinį kontekstą, kuriame vykdoma šeimų pastoracija, bei jo poveikį žmonių dvasiniam gyvenimui.
Sinodo generalinis sekretorius kardinolas Mario Grech (Marijus Grekas) išskyrė tris „aidus“, į kuriuos Bažnyčia turėtų įsiklausyti. Pirmasis – Evangelijoje išsaugoti ir perduoti Jėzaus žodžiai, iš kurių turi semtis įkvėpimo visa tikra krikščioniškoji sielovada. Antrasis – Bažnyčios Magisteriumas, ypač „Amoris Laetitia“, ir toliau skatinantis apmąstymus bei pastoracines iniciatyvas. Trečiasis – pačių šeimų balsai: ne statistika, teorijos ar abstrakčios sąvokos, bet konkretūs vaikų, tėvų, sutuoktinių, sužadėtinių, pagyvenusių žmonių ir šeimų išgyvenimai. „Šeimos yra Bažnyčios misijos dalyvės, ir mes galime daug iš jų gauti bei išmokti. Jų pavyzdžiai gali padėti kiekvienam pamatyti, kaip Evangelija įgyvendinama kasdieniame gyvenime ir kaip kiekvienas žmogus yra kviečiamas ja dalytis“, – pabrėžė M. Grechas.
Popiežiškojo Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos instituto profesorius Vincenzo Rosito (Vinčencas Rozitas) atkreipė dėmesį, kad šeimų ir Bažnyčios gyvenime vykstantys pokyčiai yra glaudžiai susiję. Bažnyčia, jo teigimu, negali šeimų sunkumų stebėti iš šalies tarsi žmogus, žvelgiantis į laivo sudužimą. Jis priminė apaštalą Paulių, kuris pats patyrė laivo sudužimą ir siekė išsigelbėti kartu su bendrakeleiviais. Šeimų viltys ir nerimas yra ir Bažnyčios gyvenimo dalis, todėl antropologinius bei kultūrinius pokyčius reikėtų suvokti ne vien kaip spręstinas problemas, bet ir kaip natūraliai vykstančius visuomenės kaitos procesus. Pasak V. Rosito, socialinės permainos suteikia Bažnyčiai progų mokytis, o „Amoris Laetitia“ minimas pastoracinis atsivertimas pirmiausia reikalauja, kad visa Dievo tauta būtų pasirengusi mokytis gyvendama besikeičiančioje visuomenėje.
Šeimų viltys ir nerimas yra ir Bažnyčios gyvenimo dalis.
Indijos vyskupų konferencijos ir Azijos vyskupų konferencijų federacijos pirmininkas kardinolas Felipe Neri Ferrão (Felipė Neri Ferau) aptarė Azijos, ypač Indijos, šeimų patirtį. Tradicinę kelių kartų ir daugelio narių šeimą vis dažniau keičia mažesnės šeimos modelis, o šeimų gyvenimą veikia didėjantis žmonių mobilumas. Spartus ekonomikos augimas atveria naujų galimybių, tačiau kartu jį lydi nelygybė ir nesaugumas. Tarpreliginės santuokos kelia naujų klausimų dėl tikėjimo perdavimo, o kai kurios krikščionių šeimos susiduria su atviru priešiškumu. Vis dėlto, pasak kardinolo, šeimų grožis atsiskleidžia rūpinantis vaikais, seneliais, ligoniais ir pažeidžiamaisiais, išsaugant viltį ir gebėjimą megzti dialogą.
F. N. Ferrão ragino pereiti nuo „misijos šeimoms“ prie „šeimų misijos“. Šeimos neturėtų būti suvokiamos tik kaip Bažnyčios misijos objektai ar Evangelijos adresatės – jos pačios yra misionierės ir Bažnyčios bendradarbės. Šeimos gyvenimas nėra vien aplinka, į kurią Bažnyčia neša Evangeliją: pačios šeimos ją perduoda iš kartos į kartą, iš vienos šeimos kitai ir visai visuomenei. Taigi šeima nėra vien Bažnyčios pagalbos gavėja, bet ir aktyvi jos misijos dalyvė.
Penktadienį dėmesys sutelktas į jaunimą ir santuokos pašaukimą. Neseniai Mumbajaus vyskupu augziliaru paskirtas teologas Stephen Fernandes (Stivenas Fernandesas) pabrėžė, kad šiandien jaunimas santykius kuria visai kitokiomis kultūrinėmis ir ekonominėmis sąlygomis nei ankstesnės kartos. Daug jaunų žmonių dėl ekonominio nesaugumo, sunkumų susirasti darbą ir būstą nemato galimybių kurti stabilaus gyvenimo, todėl santuokos atidėjimas nebūtinai reiškia jos atmetimą. S. Fernandeso teigimu, reikėtų ne tik klausti, kodėl jaunimas atmeta santuoką, bet ir mėginti suprasti jo baimes dėl ateities bei padėti labiau pasitikėti.
Atsakas į jaunimo abejones, pasak S. Fernandeso, negali apsiriboti mokymu – pirmiausia reikia liudijimo. Jaunimui svarbu parodyti, kad krikščioniškoji santuoka nevaržo laisvės, bet per savęs dovanojimą leidžia jai pasiekti pilnatvę; kad ištikimybė nėra našta, o pasitikėjimo pamatas; kad lytiškumas nėra vien aistra, bet ir gebėjimas dovanoti save; o šeima gali tapti solidarumo, teisingumo, rūpinimosi kūrinija ir tarnavimo bendrajam gėriui mokykla. Jauno žmogaus širdis, pabrėžta posėdyje, nenustojo trokšti meilės – dažnai tik susilpnėjo pasitikėjimas, kad ji gali išlikti. Todėl jaunimui reikia sutikti sutuoktinių porų ir šeimų, kurių gyvenime būtų aiškiai matomas ištikimos ir ilgalaikės meilės grožis.
jaunimui reikia sutikti sutuoktinių porų ir šeimų, kurių gyvenime būtų aiškiai matomas ištikimos ir ilgalaikės meilės grožis.
Australijos vyskupų konferencijos pirmininkas Perto arkivyskupas Timothy Costelloe (Timotis Kostelo) atkreipė dėmesį, kad jaunimo negalima laikyti viena vienalyte sociologine grupe. Tarp jaunų katalikų yra pamaldžių ir aktyviai į Bažnyčios gyvenimą įsitraukusių žmonių, tokių, kurių dalyvavimas bendruomenėje yra nereguliarus ar atsitiktinis, ieškančiųjų ir tokių, kuriems tikėjimo klausimai nėra svarbūs. Bažnyčios požiūris į žmogaus lytiškumą ir santuoką neretai nesutampa su šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančiomis nuostatomis, kuriose pirmenybė dažnai teikiama asmeninei savirealizacijai, autonomijai ir akimirksnio laimei, o ne pastovumui, pasiaukojimui dėl kito ir ištikimybei. Jaunų žmonių požiūrį taip pat veikia santuokų iširimas jų šeimose, smurtas artimoje aplinkoje, moterų ir vyrų nelygybė bei kai kurių Bažnyčios vadovų moraliniai nuopuoliai, pakirtę jų patikimumą ir liudijimą.
T. Costelloe teigimu, Bažnyčia turi blaiviai, bet kartu su viltimi ir tikėjimu priimti tikrovę, kurioje jai tenka skelbti meilės džiaugsmą konkuruojant su daugybe kitų santuokos prasmės aiškinimų. Ji turi išlaikyti „kūrybingą įtampą“ tarp ištikimybės savo idealams ir pagarbos tiems, kuriems pagal juos gyventi sunku arba kurie tam tikrais gyvenimo etapais juos laiko nerealistiškais ar neįtikinamais. Arkivyskupo teigimu, jei Bažnyčios tarnystė ir pastoracinė praktika bus grindžiamos meile, atjauta, kantrybe ir pagarbiu lydėjimu, bus pasėtos sėklos, kurios ilgainiui duos vaisių.
