Penktajame amžiuje gyveno turtingas jaunuolis iš Dalmatijos. Jo vardas buvo Jonas Kasijonas (Casianus), kuris šiandien yra žinomas kaip vienas svarbiausių krikščionių vienuolinės tradicijos dvasinių autorių. Jonas buvo studijavęs Romoje, bet vėliau daug keliavo po teritoriją, kurią vadiname Mažąja Azija ir Sirija, ieškodamas dvasinių mokytojų, kol galiausiai apsigyveno vienuolyne netoli Betliejaus.
Visgi čia jo ieškojimai nesibaigė, ir jis toli gražu nebuvo patenkintas. Tad po kiek laiko jis vėl išvyko į septynerių metų kelionę po vienuolynus ir pas atsiskyrėlius, bet į savo vienuolyną sugrįžo vis dar kupinas kažkokio ilgesio. Trečioji jo kelionė nuvedė jį į Egipto dykumos gilumą, kur jis ieškojo legendinių dykumos tėvų. Ten jis sutiko išmintingą senolį, kuris, kaip sakoma, buvo švenčiausias, vyriausias ir išmintingiausias iš tų tėvų – Abba Izaokas.
Jonas kreipėsi į garbingąjį tėvą su savo giliausiu troškimu: „Tėve, pasakyk man žodį apie maldą.“ Garbingasis Abba jam gražiai kalbėjo apie bendrystę su Dievu, kuris mus taip myli ir gyvena mumyse. Jis kalbėjo apie vaisius ir džiaugsmą, kuriuos galima rasti gyvenime, įsišaknijusiame vidiniame Dievo patyrime.
Tą naktį Jonas ir jo bičiulis Hermanas, kuris keliavo kartu su Jonu bei taip pat girdėjo senolio žodžius, beveik sklandė virš žemės grįždami į svečių celę. Tačiau kai ryte pabudo, jų kojos vėl tvirtai stovėjo ant žemės. Hermanas kreipėsi į Joną: „Taip, bet kaip žmogus gali patirti gyvąjį Dievą, kuris gyvena mumyse ir mūsų gyvenimą grindžia tikrove apie tai, kas mes iš tikrųjų esame giliai širdyje?“
Abu jaunuoliai vėl nubėgo per smėlį atgal į Abba Izaoko celę. „Kaip tu tai darai? Kaip įžengi į tokį maldos būvį?“ Senolis buvo sužavėtas abiejų klausytojų nuoširdumo. „Matau, kad esate tikri ieškotojai. Tada leiskite man papasakoti, ko aš, būdamas jaunas, išmokau iš vieno iš švenčiausių, seniausių ir išmintingiausių tėvų.“ Taip prasidėjo Abba Izaoko praktinis mokymas apie tai, kaip įžengti į širdies erdvę ir atsidurti ten gyvenančio Gyvojo Dievo akivaizdoje.
Jonas negrįžo į savo Betliejaus vienuolyną. Vietoj to jis nuvyko į savo pasaulio sostinę – Konstantinopolį. Ten jis buvo įšventintas į kunigus ir išvyko nešti į Vakarus išmintį, kurią buvo atradęs Rytuose. Jonas įkūrė du vienuolynus netoli Marselio miesto – vieną vyrams, o kitą – moterims. Šiems vienuoliams ir vienuolėms jis užrašė, kiek galėjo prisiminti, gyvybės žodžius, kuriuos buvo gavęs iš didžiųjų dykumų dvasinių mokytojų. Būtent čia randame Abos Izaoko antrąją mokymą su praktiniais nurodymais apie krikščionišką maldą, kurią šiandien vadiname „tyliąją malda“.
Per amžius vienuoliai ir vienuolės skaitė Abba Izaoko mintis, užrašytas Jono Kasijono. Jie praktikavo šią maldą. Dvasiniai tėvai vienuolynuose mokė šios maldos. Jie rašė traktatus apie ją savo dvasiniams sūnums ir dukroms. Žymiausias iš jų, be abejonės, yra XIV amžiuje parašytas veikalas „Nežinojimo debesis“. Šiandien iš naujo jaučiame poreikį ir esame raginami trauktis nuo pasaulio triukšmo bei atrasti šį senovinį maldos būdą, atrasti savo širdis, sutelktas į Dievą, kad jos galėtų pagrįsti savo gyvenimus tiesa – tikrąja Tikrove – bei Meile ir Dievo galia. Būtent ten glūdi pilnatvė, išpildymas ir prasmė mums visiems.
Tad koks tas būdas? Štai žingsniai, metodas, kurio Abba Izaokas mokė Joną Kasijoną, ir kurį šiandien galime atrasti per tą metodą išsaugojusius ir praktikuojančiuosius:
„Pirmiausia turėk laiką ir vietą, kuriuos skirsi maldai. Tai yra svarbu, nes tas, kuris sako, jog meldžiasi visada ir visur, dažniausiai nesimeldžia niekur. Tiesiog turėk šį laiką, susirask ar susikurk vietą, kurioje būsi vienas su Dievu. Įsitaisyk ten, galbūt tiesiog prisėsk ant kėdės ar įsitaisyk ant maldos suoliuko, jeigu tokį turi, užmerk akis – savo sielos vartus. Jėzus mums pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu.“ Tai yra šis momentas, tai yra ši vieta.
Šiandien iš naujo jaučiame poreikį ir esame raginami trauktis nuo pasaulio triukšmo bei atrasti šį senovinį maldos būdą, atrasti savo širdis, sutelktas į Dievą, kad jos galėtų pagrįsti savo gyvenimus tiesa – tikrąja Tikrove – bei Meile ir Dievo galia.
„Sustok tikėjime ir meilėje Dievui, kuris gyvena tavo esybės centre, tavo širdyje. Žinome, kad ten gyvena Viešpats. Tai žinome tikėjimu: kadangi Jėzus taip pasakė, taip ir yra. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime..“ (Jn 14, 23), „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4). Kur gyvena Viešpats? Jis gyvena mumyse. Tai yra Dievo mėgstamiausia vieta gyventi: tavyje ir manyje.
Meile atiduodame save Dievui – visą savo dėmesį, viską, kas esame: „Aš esu visiškai Tavo, Viešpatie, Tavimi kvėpuoju, per tave egzistuoju…“
„Pasirink meilės Vardą, kreipinį, kuriuo tavo dėmesys yra sutelktas į Dievo artumą, ir leisk jam švelniai būti, palaikant tavo esybę tikėjimu kupinoje meilėje Jam. Pasirenkame meilės kreipinį, paprastai savo širdžiai artimą Viešpaties vardą: „Jėzau“, „Viešpatie“, „Dieve“… Dažnai pagalvoju, kad Jėzaus meilės Vardas tikriausiai buvo „Abba“, „Tėti“, Tėveli“. Švelniai tariame šį vardą giliai savyje ir leidžiame jam tyliai kartotis. Be jokios prievartos, tiesiog leidžiu jam būti ten, kad išlaikytų mane su Viešpačiu, išlaikytų atviru Viešpačiui, leidžiant Jam būti su manimi tokiu būdu, kokiu Dievas pats nori.
„Kai tik pastebi, kad mintys nuklysta, tiesiog švelniai sugrįžk pas Viešpatį, pasinaudodami savo meilės maldos Vardu, kreipkis į Jį.”
Labai dažnai maldos metu staiga suprantame, kad galvojame apie tai, ką vakar vakare valgėme vakarienei, arba apie kažką, ką pamiršome padaryti, arba apie planus kitai vasarai, arba, arba, arba… Vidinis „kompiuteris“ vis veikia. Be to, yra ir išorės dalykų: girdime balsus iš kito kambario, kažkas pjauna veją, važiuoja mašinos gatvėje, ar kažkas garsiai klausosi muzikos ir pan. Kiekvieną kartą, kai tai nutinka, naudojame meilės Vardą, kad švelniai sugrįžtume pas Viešpatį.
Kai kuriomis dienomis tą Vardą teks naudoti beveik nuolat visos maldos metu, nes viduje ar išorėje vyks daug dalykų. Kitomis dienomis jo beveik visai neprireiks. Tai iš tikrųjų nesvarbu, svarbu tik tai, kad kiekvieną kartą, kai išsiblaškome, švelniai sugrįžtume pas Viešpatį.
Tai darydami, paleidžiame kitus dalykus. Tarsi Viešpats mūsų klaustų: „Ar myli mane labiau nei tai?“ Meilės Vardu atsakome: „Taip.“ Per šį laiką paleidžiame viską ir tiesiog atiduodame Dievui savo gyvenimo erdvę, kad Dievas galėtų būti ir daryti tai, ką nori mūsų širdyje. O Jis labiausiai nori, kad sužinotume, kokie esame mylimi, kaip tikrai Dievas yra su mumis visą mūsų gyvenimo kelią.
„Baigdamas maldos laiką, melskis „Tėve mūsų“ maldą. Leisk, kad „Tėve mūsų“ malda pati skambėtų ne vien mintyje, bet tavo širdyje, kur įvyko šis susitikimas.”
Yra nemažai žmonių, kurie taip meldžiasi reguliariai, susitelkdami kartą ar du kartus per dieną. Atrodo, kad apie dvidešimt minučių yra tinkama trukmė šiam maldos būdui. To pakanka, kad atrastume poilsį Viešpatyje bei suteiktume Viešpačiui laiko atlikti gilesnį gydymą – nes visi esame sužeisti, ir daugelį žaizdų gali išgydyti tik Jis –, jei Jis to norės.
Mes meldžiamės ne tik tam, kad „pasimėgautume dvidešimčia laimės minučių“. Mes norime to širdies poslinkio, kuriuo vis pilniau suvokiame save ir Dievą bei gyvename šia Tikrove.
Malda mums yra reikalinga, jei norime gyventi gyvenimą, kuris laisvai apima visus ir viską meile – gyvenimą, kurį stiprina Viešpats, esantis mūsų esybės centre, pačioje jos šerdyje, kuria vadiname „širdimi“. Čia mūsų namai, čia sutinkame Tą, kuris yra mūsų gyvenimo Viešpats, čia mokomės nauju žvilgsniu matyti save ir mus supantį pasaulį, čia prasideda stebuklai, nes čia keičiasi gyvenimai.
Grįžkime namo, kad gyventume su Viešpačiu.
