Naujo tyrimo duomenimis, apklausti suaugusieji mano, kad krikščionių tikėjimas vaikams ir jaunimui yra gerokai aktualesnis nei pati Bažnyčia. Tyrimo autoriai ragina Bažnyčias iš naujo apmąstyti, kaip jos bendrauja su jaunąja karta.
Išvados pateiktos organizacijos „Scripture Union“ ataskaitoje „Taking the Pulse of Ministry Among Children & Young People“, kurią parengė dr. Sarah Holmes (Sara Holms). Tyrimas grindžiamas 697 suaugusiųjų atsakymais, kuriuos 2026 m. gegužės–liepos mėnesiais surinko Vaikų, jaunimo ir misijos institutas (CYM).
Apklausoje dalyvavo įvairių denominacijų bažnytinių bendruomenių vadovai, su vaikais ir jaunimu dirbantys asmenys, tėvai, seneliai, bendruomenių nariai ir kapelionai iš Jungtinės Karalystės bei Airijos Respublikos.
Vienas ryškiausių tyrimo rezultatų – skirtumas tarp požiūrio į krikščionių tikėjimą ir institucinę Bažnyčią. Skalėje nuo 0 iki 2 krikščionių tikėjimo aktualumas vidutiniškai įvertintas 1,28 balo, Biblijos – 1,13, o Bažnyčios – vos 0,84 balo.
Ataskaitoje teigiama, kad krikščionių tikėjimas suvokiamas kaip 54 proc. aktualesnis už Bažnyčią. „Tai svarbu, nes respondentai neatmetė tikėjimo kaip neaktualaus. Jie veikiau atskyrė išliekantį krikščionių tikėjimo aktualumą nuo Bažnyčios kaip institucijos ar bendruomenės suvokiamo aktualumo“, – rašoma ataskaitoje.
Tyrimo autorių teigimu, šios išvados turėtų paskatinti Bažnyčias svarstyti, ar jų kultūra, kalba, struktūros ir bendruomeninio gyvenimo modeliai padeda vaikams ir jaunimui Bažnyčią suvokti kaip prieinamą, prasmingą ir patikimą.
Respondentai manė, kad svarbiausias jaunų žmonių poreikis yra „asmeninis santykis su Jėzumi arba tvirtas krikščioniško tikėjimo pagrindas“. Toliau buvo minimi priklausymo bendruomenei jausmas, meilė ir bendrystė, patikimi suaugusieji, taip pat psichikos sveikata ir viltis.
„Bažnyčios instinktyviai linkusios pirmiausia siūlyti programas, tačiau šios išvados rodo, kad santykiai ir priklausymo jausmas yra gerokai svarbesni poreikiai“, – pažymima ataskaitoje.
Joje taip pat pabrėžiama, kad Evangelija turėtų būti skelbiama taip, kad atlieptų jaunų žmonių emocinius poreikius ir tiesos paieškas, o krikščionybė nebūtų pateikiama kaip abstrakti tikėjimo sistema, atitrūkusi nuo jų gyvenimo patirties.
Tyrimas taip pat parodė didelę bendraamžių ir skaitmeninio pasaulio įtaką. 31,57 proc. respondentų didžiausią poveikį vaikų ir jaunimo tikėjimui bei dvasingumui priskyrė draugams ir bendraamžiams, 28,01 proc. – tėvams ir globėjams, o 23,3 proc. – socialiniams tinklams. Bažnyčią paminėjo tik 5,57 proc., Bibliją – 1,94 proc. apklaustųjų.
Nors socialinių tinklų įtaka laikoma reikšminga, tik 1 proc. respondentų skaitmeninį ryšį laikė veiksmingu misijos būdu. Tuo metu 56 proc. veiksmingomis laikė reguliarias ir lengvai prieinamas veiklas, pavyzdžiui, klubus ir grupes, o 38 proc. pabrėžė svarbą pasiekti jaunus žmones jų įprastoje aplinkoje – mokyklose ir bendruomenėse.
Nors socialinių tinklų įtaka laikoma reikšminga, tik 1 proc. respondentų skaitmeninį ryšį laikė veiksmingu misijos būdu.
Palyginti su 2024 m. apklausa, daugiau dėmesio sulaukė tiesos ir gebėjimo ją atskirti klausimai. Bažnytinių bendruomenių vadovams ir su vaikais bei jaunimu dirbantiems asmenims ypač rūpėjo požiūris, kad tiesa yra subjektyvi, taip pat dirbtinis intelektas, socialiniai tinklai ir melagingos naujienos.
Vis dėlto tyrimas parodė tvirtą palaikymą Evangelijos skelbimui jaunesnėms kartoms – apie 87 proc. respondentų manė, kad vaikams skelbti Evangeliją yra tinkama.
Apklaustieji pabrėžė, kad dalijimasis tikėjimu „turėtų būti pritaikytas pagal amžių, aiškus, jautrus, vykdomas laikantis apsaugos reikalavimų ir skaidrus“. Ataskaitoje daroma prielaida, kad daliai krikščionių trūksta ne įsitikinimo tikėjimo svarba, o pasitikėjimo savo gebėjimu tinkamai juo dalytis.
Aiškindami savo nuomonę, 23 proc. respondentų atkreipė dėmesį į tai, kad reikia atsakingai svarstyti, kaip Evangelija skelbiama vaikams ir jaunimui, o 15 proc. kaip kliūtis įvardijo „baimę, žinių stoką ar jausmą, kad esi nepakankamai pasirengęs“.
Paklausti apie svarbiausius Bažnyčios prioritetus jaunesniems nei 11 metų vaikams ir 11–18 metų jaunuoliams, respondentai pirmiausia nurodė siekį padėti jiems užmegzti asmeninį santykį su Jėzumi. Taip pat svarbu padėti jauniems žmonėms atrasti bendruomenę, kuriai jie jaustųsi priklausantys, ir sutikti žmonių, galinčių būti tikėjimo pavyzdžiais.
Ataskaitoje teigiama, kad veiksmingiausia tarnystė yra tuomet, kai vaikai ir paaugliai nelaikomi atskira auditorija, kurią reikia linksminti, bet yra pažįstami asmeniškai, įtraukiami į dvasinį gyvenimą ir laikomi visaverčiais platesnės Bažnyčios bei bendruomenės nariais. Vis dėlto tyrimas parodė, kad toks įtraukimas retai apima sprendimų priėmimą.
Dauguma respondentų teigė, kad vaikai ir jaunimas Bažnyčios sprendimuose dalyvauja labai mažai arba visai nedalyvauja. Jų nuomonė dažniausiai išklausoma neformaliuose pokalbiuose, prašant atsiliepimų ar tiesiogiai užduodant klausimus, o ne per nusistovėjusias struktūras, kurios suteiktų jiems galimybę realiai daryti įtaką sprendimams.
Dauguma respondentų teigė, kad vaikai ir jaunimas Bažnyčios sprendimuose dalyvauja labai mažai arba visai nedalyvauja.
„Nors neformalus išklausymas yra vertingas, tai nėra tas pats, kas bendras sprendimų priėmimas, – įspėjama ataskaitoje. – Tai kelia gilesnį klausimą apie jų realų dalyvavimą ir įtaką: ar vaikai ir jaunimas išklausomi kaip Bažnyčios gyvenimo dalyviai, ar jų tik prašoma įvertinti jiems skirtas veiklas?“
Dar vienas iššūkis – išteklių trūkumas. Savanorių ir laiko stoka buvo įvardyti kaip didžiausios kliūtys platesnei evangelizacinei veiklai, o apmokytų darbuotojų ir laiko trūkumas – tarp svarbiausių veiksmingos tarnystės mokyklose kliūčių.
Ataskaitoje siūloma Bažnyčioms iš naujo apmąstyti evangelizacinę veiklą taip, kad ji galėtų vykti jau esamose veiklose ir erdvėse.
Svarbi tikėjimo ugdymo dalis yra ir šeima. 83 proc. apklaustų tėvų ir globėjų teigė besistengiantys, kad pokalbiai apie Jėzų ir tikėjimą būtų įprasta šeimos kasdienybės dalis. 57 proc. apie tikėjimą kalbasi kasdien, 29 proc. – kas savaitę.
Tačiau 49 proc. apklaustų senelių nurodė šioje srityje iš savo Bažnyčios negaunantys jokios pagalbos.
Apibendrindama tyrimo rezultatus „Scripture Union“ pabrėžė, kad vaikams ir jaunimui svarbu jausti, jog Bažnyčia yra vieta, kuriai jie priklauso, kur gali kurti patikimus santykius ir prasmingai dalyvauti, o ne tik lankyti jiems skirtas programas.
„Patikimi suaugusieji, įskaitant tėvus, globėjus ir senelius, yra labai svarbūs formuojantis tikėjimui. Turime visi veikti kartu kaip viena komanda.
Skaitmeninė kultūra yra svarbi, tačiau internetinė misija vis dar atlieka labai nedidelį vaidmenį. Vertėtų toliau tirti, kaip internetinė aplinka galėtų padėti jaunesnėms kartoms gyventi gyvybingu tikėjimu.
Vaikų nuomonė vertinama, tačiau Bažnyčios aplinkoje ji retai daro realią įtaką sprendimams“, – teigiama išvadose.
Ataskaitoje pabrėžiama ir svarbi tyrimo riba – apklausa tiesiogiai neparodo, ką apie šiuos klausimus mano patys vaikai ir jaunuoliai, nes buvo apklausti suaugusieji. „Scripture Union“ planuoja tolesnius tyrimus, skirtus pačių jaunų žmonių požiūriui išsiaiškinti.
„Bažnyčios turi galimybių dalytis tikėjimu, tačiau pasitikėjimas savo gebėjimu tai daryti skiriasi priklausomai nuo žmonių vaidmens ir yra veikiamas apsaugos reikalavimų, kultūros bei pasitikėjimu grįstų santykių.
Veiksminga misija reikalauja neapsiriboti atskiromis programomis, bet palaikyti nuolatinį kasdienį ryšį su šeimomis, mokyklomis, bendruomenėmis ir visa Bažnyčia“, – apibendrinama ataskaitoje.
