Dominikonė Marie-Ancilla Durliat dar 2012 m. pastebėjo, kad XXI amžiaus Bažnyčioje „įvyko Koperniko revoliucija dvasingumo srityje ir neatrodo, kad tai keltų problemų nei katalikams, nei jų ganytojams. […] Buvo sukurta antropologija, kuri atmeta protą ir intelektą, o išskirtinį vaidmenį suteikia afektyvumui […].
Ši antropologinė perspektyva yra tikra Koperniko revoliucija: protas, intelektas ir valia išbraukiami iš žemėlapio, o pirmą vietą užima emocijos. Čia atpažįstame Naująjį amžių (New Age), kuris pasisako už perėjimą nuo šiuolaikinio proto išaukštinimo prie jausmų, emocijų ir patirties vertinimo; jis atmeta protą, kaltinamą šaltumu, apskaičiavimu ir nežmoniškumu.
Įsprausti žmogų į šią sistemą reiškia jam nežinant iš jo atimti laisvo veikimo galimybę; todėl jis tampa lengvu grobiu, kuriuo lengva manipuliuoti.“ (Soeur Marie-Ancilla, Guérison et délivrance. Des ministères? 2012.)
Praėjo 14 metų nuo šių žodžių parašymo, tačiau jie tapo dar aktualesni. Atrodo, vis mažiau remiamės tiesos uola ir vis dažniau statome ant jausmų reliatyvumo smėlio. Rodos, mažai beklausiame: o kas iš tiesų yra gera pagal objektyvios tiesos matą? – pagal kurį, remdamiesi protu, turėtume gebėti visi sutarti, nes tiesa mus viršija – esame reliatyvūs tiesai ir labai laikini. Tuo tarpu šio laikmečio mąstyme neretai viskas yra reliatyvu žmogaus, ypač jo žemiškos gerovės, atžvilgiu.
Tačiau tikrasis žmogaus gėris ir jo laimės šaltinis yra ištikimybė tiesai, gebėjimas atitikti tą tvarką, kurią numatė ir sukūrė mūsų Kūrėjas. Čia slypi gilus džiaugsmas ir žmogiškos būties pilnatvė.
Atrodo, vis mažiau remiamės tiesos uola ir vis dažniau statome ant jausmų reliatyvumo smėlio.
Tikrasis atsakymas yra Kristus. Kiekvienai širdžiai, skęstančiai nevilties ar liūdesio liūne, kiekvienai širdžiai, įsinarpliojusiai pražūtingų ideologijų kilpose, kiekvienai širdžiai, kurią Jis sukūrė, pažįsta, atpirko ir kviečia.
Iš Kristaus plūsta gili būties ramybė, išlaisvinanti tiesos pilnatvė, perkeičianti meilė, neišvengiamai lydima kryžiaus slėpinio.
Tie – begalinio Dievo gailestingumo dėka – nesuvokiamai palaiminti žmonės, vadinami Kristaus vardu, maitinami Jo Kūnu ir Jo žodžiu, šiandien yra nauju būdu kviečiami būti „miestu, pastatytu ant kalno“, „į žibintuvą statomu žiburiu“ (Mt 5, 14–15) – ne tam, kad save parodytų, save paliudytų, bet tam, kad paliudytų Kristų, tampantį regimu per tai, kaip jie vieni kitus myli – ne tiek maloniu bendravimu, kiek ištikima meile, kuri geba nuplauti kojas, – meile, trykštančia iš pačios Atpirkėjo Širdies.
Įsišaknyti Kristuje; atrasti tą gilią, mūsų būtį perkeičiančią Kristaus Ramybę. Gebėti gyventi tiesa ir liudyti tiesą, pasiliekant vis gilėjančioje vienybėje su Kristumi. Leisti melo bangoms dužti į Kristaus uolą, leisti blogio šešėliams ateiti ir praeiti.
Neapleisti tų palaimingų mokinystės vietų prie Mokytojo kojų ir prie Jo Širdies. Atsižadant savęs ir leidžiant Jo buvimui per mus pasiekti pasaulį regimu ir neregimu būdu; vis dėkojant Tėvui ne tik už Atpirkimo, dieviškosios įsūnystės stebuklingąsias dovanas, bet ir už tą kiekvieno mūsų asmeniškai patiriamą kasdienį malonės stebuklą – galėjimą pažinti Kristų, Juo sekti, Jam tarnauti, Jam priklausyti.
„Ne jūs Mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16).
