Apie demografinę krizę Lietuvoje kalbama vis daugiau. Tačiau kuo daugiau klausau politinių diskusijų, tuo labiau susidaro įspūdis, kad kompleksiškai pačios problemos vis dar niekas rimtai nesvarsto. Deja, šiuo klausimu ypač tyli Seimo opozicija. Matyt, politinis triukšmavimas, dažnai susijęs su politinėmis intrigomis, atima jėgas ką nors konstruktyviai kurti.
Socialdemokratai parengė socialinės paramos šeimai programą. Tai neblogai. Šeimoms pagalbos reikia. Tačiau socialinė parama šeimoms dar nėra demografinė politika. Jeigu norime pakeisti gimstamumo tendencijas, turime atsakyti į daug sunkesnį klausimą: kodėl jauni žmonės vis vėliau kuria šeimas ir vis vėliau susilaukia pirmojo vaiko?
Nemokamas vaikų maitinimas gali palengvinti jau vaikus auginančių šeimų gyvenimą. Tačiau vargu ar jis paskatins 27 ar 30 metų žmogų anksčiau sukurti šeimą ir susilaukti pirmojo vaiko. Tam daug svarbesni yra būstas, stabilios pajamos, darbo ir šeimos veiklų derinimas bei pasitikėjimas savo ateitimi. Tai galų gale ir gausiai šeimai palanki mokestinė politika.
Dar mažiau kalbama apie kultūrinę ir vertybinę aplinką. Jeigu valstybė iš tiesų nori didesnio gimstamumo, ji negali ignoruoti pagarbios atmosferos vaikus auginančiai vyro ir moters šeimai kūrimo. Be šeimai palankios kultūrinės aplinkos vien išmokomis esminio demografinio lūžio nepasieksime.
Tačiau pradėkime nuo kito, šiandien daug kam pagrįstai nerimą keliančio imigracijos klausimo. Žmonių baimė dėl didelės imigracijos yra suprantama. Politikai mėgina į ją reaguoti. Vieni siūlo mažinti darbo imigracijos kvotas beveik iki nulio. Kiti tvirtina, kad be nuolatinės imigracijos Lietuva apskritai neišsivers.
Ir vėl diskutuojame beveik neskaičiuodami. O gal pradėkime šiek tiek skaičiuoti, nors su matematika lietuvaičiams ne visada sekasi? Padarykime gana drąsią prielaidą. Tarkime, Lietuvai pavyksta per dešimt metų pakelti suminį gimstamumo rodiklį iki 2,1 vaiko moteriai – maždaug iki kartų kaitą užtikrinančio lygio, t. y. kai žmonių nei daugėja, nei mažėja. Tai būtų milžiniškas pasiekimas, nes dabar rodiklis yra lygus 1. Tačiau net ir norimas pasiekimas mūsų problemų rytoj iš karto neišspręstų.
2036 metais gimę vaikai į darbo rinką pradėtų ateiti tik maždaug po dvidešimties metų. Tuo tarpu senstanti visuomenė pensijas, sveikatos apsaugą ir kitas viešąsias paslaugas turės finansuoti jau 2030, 2040 ir 2050 metais.
Buvo prognozuojama, kad 2025 metais Lietuvoje bus apie 1,453 mln. socialiniu draudimu apdraustųjų ir apie 629 tūkst. senatvės pensininkų – maždaug 2,3 apdraustojo vienam pensininkui. Vidutinės senatvės pensijos, turint būtinąjį stažą, ir vidutinio darbo užmokesčio į rankas santykis siekė apie 49,4 proc.
gal pradėkime šiek tiek skaičiuoti, nors su matematika lietuvaičiams ne visada sekasi?
Jeigu dirbančiųjų ir pensininkų santykis smarkiai blogės, pasirinkimai nėra malonūs: mažesnė santykinė pensija, didesni mokesčiai, vėlesnis pensinis amžius arba daugiau dirbančių senų žmonių.
Iš kur paimti žmonių? Vienas siūlomų atsakymų – imigracija. Bet yra ir kitas galimas būdas, apie kurį kalbame stebėtinai mažai, – susigrąžinti savo žmones. Užsienio reikalų ministerijos vertinimu, už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Žinoma, nerealu manyti, kad visi jie gali ar nori grįžti. Tačiau tai didžiulis Lietuvos žmogiškasis rezervas.
Padarykime dar vieną modeliavimą. Tarkime, nuo 2027 metų Lietuva nebesiremia nauja darbo imigracija iš trečiųjų šalių. Kartu gimstamumą iki 2036 metų palaipsniui pakeliame iki 2,1 ir norime išlaikyti maždaug dabartinę pensijų pakeitimo normą. Mano skaičiavimai rodo, kad tokiam pereinamajam laikotarpiui iki maždaug 2050–2055 metų reikėtų susigrąžinti apie 600 tūkst. iš Lietuvos išvykusių žmonių, daugiausia darbingo amžiaus.
Tai nėra mažas skaičius. Bet tai ir nėra tik fantazija. 2025 metais į Lietuvą grįžo 19 310 Lietuvos piliečių, o išvyko 9 940. Lietuvos piliečių migracijos balansas jau šeštus metus iš eilės buvo teigiamas. Vadinasi, žmonės grįžta jau dabar. Jeigu tokiam demografiniam „tiltui“ reikėtų maždaug 600 tūkst. žmonių per maždaug 25–30 metų, kalbėtume apie maždaug 20–25 tūkst. grįžtančių žmonių per metus. Tai didelis, bet jau nebe fantastinis dydis.
Tik tada kyla daug rimtesnis klausimas: kur yra Lietuvos valstybės programa šiems žmonėms susigrąžinti? Ne informacinė interneto svetainė. Ne keli projektai. Ne gražūs pareiškimai apie diasporą. Kur ekonominis planas? Kur būsto programa sugrįžtančioms jaunoms šeimoms? Kur mokesčių paskatos? Kur pagalba vaikams grįžti į lietuvišką švietimo sistemą? Kur programa aukštos kvalifikacijos specialistams? Kur savivaldybių konkurencija dėl grįžtančių šeimų? Kur pagaliau yra aiškiai pasakytas valstybės tikslas: mums reikia, kad Lietuvos žmonės grįžtų namo?
Tam tikrai reikėtų pinigų, ir nemažų. Ir tai nelengvas procesas, nes dėl šių žmonių konkuruos ir kitos valstybės. Tuo galėjome įsitikinti jau įstoję į ES. Tiek gimstamumo pakėlimas per 10 metų, tiek 600 000 išvykusiųjų susigrąžinimas yra didelis iššūkis. Atgimimo procesas gali ir užtrukti, todėl reikia labai atsakingai įvertinti galimos griežtai reguliuojamos imigracijos poreikį.
Ir tik tada, kai matome, kiek žmonių galime realiai susigrąžinti, galime atsakingai apskaičiuoti, kiek darbo jėgos dar trūks. Būtent tas trūkumas, o ne tik darbdavių noras turėti kuo daugiau pigesnės darbo jėgos, turėtų nustatyti Lietuvos imigracijos poreikį. Tačiau ir tuomet visiškai nėra tas pats, iš kur žmonės atvyksta, kokia jų kvalifikacija, kultūrinis artumas Lietuvai, atvykstančiųjų integracijos galimybės. Ir ar jie atvyksta čia gyventi bei tapti visuomenės dalimi, ar tik užpildyti trumpalaikį darbo jėgos poreikį. Todėl diskusija „imigracija – taip ar ne“ turėtų būti rimtesnė. Šalia matymo, kaip norėtume, kad būtų, reikia aiškaus matymo, kaip tai padaryti.
Eurostatas savo demografinėse projekcijose atskirai skaičiuoja ir nulinės grynosios migracijos scenarijus. Jų pagrindu teikiamos mums rekomendacijos, kad migracija nėra kažkokia gamtos konstanta. Ji yra vienas iš demografinės politikos kintamųjų. Tačiau svarbiausias kintamasis vis tiek lieka mūsų pačių visuomenė, jos supratimas ir vertybės.
Jeigu neatsikurs gimstamumo rodikliai, mūsų verslas bus priverstas visą laiką ieškoti vis naujų žmonių už Lietuvos ribų. Jeigu gimstamumą atkursime, imigracija taps pereinamojo laikotarpio problema, o ne amžina Lietuvos egzistavimo sąlyga.
Štai apie tai ir turėtų vykti rimta demografinė diskusija. Ne apie vieną pašalpą. Ne tik apie migracijos kvotą. Ne apie vienus metus. O apie tai, kokios Lietuvos norime po trisdešimties metų ir kiek Lietuvos joje dar bus.
