Pranešama, kad Kanadoje eutanazijai buvo pritarta septyniasdešimtmetei moteriai, kuri jautėsi nebeturinti vertės savo šeimai, nes nebegalėjo gaminti maisto. Šis atvejis paskatino Toronto gydytojus įspėti, kad medicininė pagalba mirštant Kanadoje tapo pernelyg lengvai prieinama.
Toronto universiteto psichiatrijos profesorė Madeline Li (Medelin Li) ir profesorius Gary Rodin (Garis Rodinas) pirmadienį laikraštyje „The New York Times“ paskelbtoje nuomonės skiltyje aprašė neįvardytos moters atvejį kaip vieną iš pavyzdžių, atskleidžiančių platesnes 2016 m. Kanadoje įteisintos „medicininės pagalbos mirštant“ (MAiD) pasekmes.
M. Li ir G. Rodinas teigė, kad gydytojo padedama savižudybė kai kuriems pacientams gali suteikti reikalingą pagalbą gyvenimo pabaigoje. Vienas iš jų pats yra atlikęs tokią procedūrą, suleisdamas pacientams mirtinų vaistų. Vis dėlto psichiatrai įspėjo, kad „Kanados pagalbos mirštant sistema nebėra paskutinės išeities galimybė“ ir kad vis daugiau žmonių jos siekia dėl įprasto gyvenimiško nelaimingumo.
„Pernelyg daug žmonių šią procedūrą gauna neturėję galimybės kartu su sveikatos priežiūros specialistu gerai ją apsvarstyti. Kai kuriais atvejais leidimas suteikiamas pacientams, kuriems jis neturėtų būti suteiktas. Pasirodė pranešimų apie žmones, siekiančius pagalbos mirštant dėl skurdo ar vienatvės, ir tai kelia susirūpinimą, kad jie gali jaustis neturintys kitos išeities“, – rašė gydytojai.
Jie taip pat pažymėjo, kad kai kurie nepagydomomis, galiausiai mirtinomis ligomis sergantys pacientai „skuba“ rinktis eutanaziją ir taip „sutrumpina laikotarpį, kuris jų gyvenime dar galėtų būti prasmingas“.
Psichiatrai išskyrė septyniasdešimtmetės moters, buvusios savo šeimos matriarchės, atvejį. Ją apėmė neviltis, kai ji nebegalėjo šeimai ruošti sekmadienio pietų. Nors artimiesiems galiausiai pavyko ją įtikinti, kad jos vertė nepriklauso nuo gebėjimo gaminti maistą, gydytojai pažymėjo, jog moteriai jau buvo suteiktas leidimas su gydytojo pagalba nutraukti savo gyvenimą.
„Ji kreipėsi dėl pagalbos mirštant ir gavo leidimą po to, kai prarado gebėjimą gaminti maistą. Ji jautėsi praradusi savo vertę šeimai. Per konsultacijas ji suprato, kad šeima vertina ją už tai, kas ji yra, o ne už tai, ką dėl jų daro. Ji nusprendė, bent kol kas, savo gyvenimo nenutraukti. Per Kalėdas šeima susirinko drauge, o ji su pasididžiavimu sėdėjo prie stalo, kol maistą gamino ir patiekė kiti“, – rašė M. Li ir G. Rodinas.
Pasirodė pranešimų apie žmones, siekiančius pagalbos mirštant dėl skurdo ar vienatvės, ir tai kelia susirūpinimą, kad jie gali jaustis neturintys kitos išeities.
Kitas jų paminėtas atvejis buvo susijęs su sergančiu aštuoniasdešimtmečiu vyru, išgyvenusiu Holokaustą. Jis manė, kad galimybė pačiam pasirinkti savo mirties laiką yra „būdas susigrąžinti tai, ką Hitleris atėmė iš jo tėvų“. Po konsultacijų, padėjusių suvokti, kokį sielvartą artimiesiems sukeltų tai, jei jis „pasiduotų per anksti“, vyras atidėjo sprendimą pasinaudoti gydytojo padedama savižudybe.
M. Li ir G. Rodinas pažymėjo, kad Kanados MAiD programa yra „viena iš mažiausiai ribojančių pasaulyje“. Jie išreiškė susirūpinimą, kad pradinis reikalavimas šią procedūrą taikyti tik tiems, kurių natūrali mirtis yra „pagrįstai numatoma“, buvo išplėstas ir dabar apima „beveik bet kokią subjektyviai nepakeliamą kančią, turinčią medicininį pagrindą, ar net mediciniškai nepaaiškinamus fizinius simptomus“.
„Toks platus taikymas gali prisidėti prie to, kad Kanadoje pagalbos mirštant atvejų daugėja sparčiausiai pasaulyje – per aštuonerius metus nuo įteisinimo jų skaičius išaugo 16 kartų. Dabar mirtys taikant šią procedūrą sudaro daugiau kaip 5 proc. visų mirčių šalyje“, – rašė jie.
M. Li ir G. Rodinas pabrėžė, kad jų tikslas nėra atkalbėti pacientus nuo sprendimo pasinaudoti pagalba mirštant. Tačiau jie paragino sveikatos priežiūros specialistus labiau padėti pacientams išsaugoti orumo jausmą ir atrasti kitų išeičių nei mirtis.
„Visuomenė, leidžianti pagalbą mirštant, taip pat turėtų savęs paklausti, ar padarė pakankamai, kad padėtų žmonėms išlaikyti orumo ir gyvenimo prasmės jausmą. Mirtis neturi tapti vienintele išeitimi, kurią žmonės pajėgia įsivaizduoti“, – rašė psichiatrai.
2016 m. Kanadoje priimtas įstatymas, įteisinęs medicininę pagalbą mirštant, iš pradžių numatė, kad ja gali pasinaudoti ne jaunesni kaip 18 metų Kanados piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, turintys „sunkią ir nepagydomą ligą, sveikatos būklę ar negalią“, sukeliančią „ilgalaikes ir nepakeliamas kančias“.
Įstatyme taip pat buvo numatytas medikų patvirtinimas, 15 dienų laukimo laikotarpis ir dviejų liudytojų dalyvavimas pacientui pasirašant oficialų prašymą suteikti medicininę pagalbą mirštant.
2021 m. Kanada priėmė kitą įstatymą, kuriuo galimybė pasinaudoti medicinine pagalba mirštant buvo išplėsta ir žmonėms, nesergantiems mirtina liga, pavyzdžiui, kenčiantiems nuo lėtinio skausmo. Nuo tada programa ne kartą pateko į tarptautinės žiniasklaidos akiratį dėl atvejų, kai ja siekė pasinaudoti jauni žmonės, turintys psichikos sveikatos problemų. Tarp jų minimas 26-erių Kiano Vafaeian (Kianas Vafajanas), susidūręs su regėjimo praradimu ir depresija.
83-ejų krikščionės Brigitte Kranendonk (Brigitės Kranendonk) anūkai praėjusį mėnesį laikraštyje „The Daily Mail“ paskelbtoje nuomonės skiltyje teigė, kad jų močiutei eutanazija buvo atlikta prieš jos valią, nors dėl savo tikėjimo ji buvo pakeitusi sprendimą. Anūkų teigimu, moteris mirė sudėjusi rankas maldai, o jos kūnas buvo suteptas krauju po nesėkmingo mėginimo prijungti intraveninę sistemą. Jų teigimu, procedūrą atlikusi slaugytoja nedėvėjo pirštinių.
