Ryžtis parašyti šį straipsnį reikėjo šiek tiek drąsos. Seimo koridoriuose girdžiu daug ir įvairių pokalbių, bet kai kalba pasisuka apie Kiniją – pritylama. Beje, panašiai nutinka ir Izraelio atveju. Jei neišmanai – geriau patylėti. Arba per daug nekalbėti, kad paskui, kaip Holivudo filmuose, „tai kas buvo pasakyta, gali būti panaudota prieš jus“.
Iš širdies palaikau tokį požiūrį. Kvailos kalbos neatsveria protingo tylėjimo. Bet kad tai suprastum reikia laiko ir šiek tiek proto. Kinai to mokomi nuo prigimties.
„Kinijos reikalų“ pajudinimas iš dabartinės situacijos reikalauja nemenko išmanymo ir gudrumo. Štai dėl ko vos prieš mėnesį įvykę parlamentarų Rimo Jono Jankūno ir Igno Vėgėlės susitikimai Briuselyje vertintini santūriai. Kinai susitinka su visais, bet ne su kiekvienu kalbasi.
Regis, turime šiokį tokį „tryzniojimo“ precedentą.
Po to, kai 2021 m. pabaigoje Lietuvoje atidaryta Taivanio atstovybė, santykiai tarp Vilniaus ir Pekino gerokai pašlijo. Praeities nesugrąžinsi, tačiau šis sprendimas buvo akivaizdžiai per skubotas ir neapgalvotas, ypač vertinant jo diplomatines ir verslo pasekmes. Kažkas anuomet vėl „patryzniojo“.
Reputacine prasme kažką laimėjome, bet man patinka į procesus žiūrėti ne europietiškai (per ekonominių ir trumpalaikių reputacinių kategorijų filtrus), bet kiniškai – iš ilgalaikės perspektyvos.
Ekonominiai Lietuvos nuostoliai yra akivaizdūs. Apie tai nemažai rašyta ir kalbėta, tačiau be jų egzistuoja ir kitas lygmuo. Jį atskleisti nėra paprasta ir būtent dėl jo nesuvokimo dažniausiai „pasimauna“ Kinijos ir Lietuvos draugystės ir konfrontavimo aktyvistai.
„Kinijos reikalų“ pajudinimas iš dabartinės situacijos reikalauja nemenko išmanymo ir gudrumo.
Ši šalis – tai atskira civilizacija. Ji turi tokio pat gilumo šaknis kaip Europa. Imperatorių dinastijų valdymų datos siekia Senojo Testamento laikus. Jie gyvena ir turi savo kultūros, pasaulėvokos pagrindą, kuris nenusileidžia mums, europiečiams. Kartais – lenkia. Kaip mėgsta sakyti toks žinomas Trumpas iš užjūrių – mes prieš juos neturime jokių kozirių.
Nebent „koziriais“ vadintume akiplėšiškumą ar ganėtinai keistą norą išsišokti.
Trumpalaikiai europiečių bandymai „kažką daryti“ dažniausiai kinų suprantami kaip naudingi, tačiau nereikšmingi. Vienas seimūnas stryktelėjo, paskui kitas. Aktyvistai. Ačiū. Suteikime galimybę iššokti į viešumos smaigalį. Priimkim, paglostykim ambasadoriaus, Jo Ekscelencijos Zhai Jun, ranka, suteikime vilčių susireikšminti, o paskui žiūrėkime savo interesų.
Mūsų viešojoje erdvėje kyla šaršalas, Taivanio fanai, dažniausiai TS-LKD asmenyje, labai piktinasi, bekraštės Kinijos rinkos mėgėjai nesutinka, kelia balsą, o dori kinai sėdi sau, valgo ilgai keptą Pekino antį ir šypsosi. Tarpusavyje persipyksite ir pasiduosite. Tiesiogiai ar ne, ilgiau ar trumpiau, bet rezultatas bus toks pat.
Jei norite kalbėtis su mumis, skaitykite Konfucijų, pasakytų protingas kinas. Jei esi kiek žemesnio rango valstybės tarnautojas, tai paskaityk bent Sun Tsu „Karo meną“. Ir paskui pakalbėki su Kinijos civilizaciją išmanančiu žmogumi, kad paaiškintų, ką skaitei. O kiek vėliau antrą kartą perskaityki ir susidėk viską į galvą. Jei tilps.
Ir tik tuomet važiuoki į Briuselį susitikinėti su rimtais žmonėmis.
Toks yra bendravimo su Kinija algoritmas, jei iš tiesų nori ką nors esminio susitarti. O susipykti proto nereikia. Galima ir neskaičius Konfucijaus. Nes ar taip, ar anaip, rezultatas bus vienodas.
