Šių metų rugpjūčio 31 d. Paberžėje vyko XII tarptautinio muzikos festivalio, skirto Tėvui Stanislovui atminti, antrasis renginys. Po medinės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnytėlės skliautais vyko tai, ko iki šiol čia nebūta. Dvi žinomos aktorės Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė pakvietė publiką stebėti spektaklį „Miško seserys“, kuriame pasakojama apie Dzūkijos regione veikusias partizanų ryšininkes. Pritariant folkloro atlikėjams Dariui Mockevičiui bei Pauliui Kovalenko bažnyčioje aidėjo partizanų dainos. Presbiterija ir altorius tapo spektaklio dekoracija.
Analizuojant šį įvykį iškilo keli svarbūs klausimai.
Katalikiškos tapatybės klausimas
Globalizacijai ir technologijoms šiandieniniame pasaulyje keičiant mūsų gyvenimo ritmą, vis svarbesniu tampa žmogaus tapatybės klausimas. Kuo remiasi mūsų savivoka? Iš kur kyla priklausymo jausmas ir vidinė dvasinė atrama? Vienas iš esminių atsakymų į šiuos klausimus – religija. Katalikybė, kaip viena seniausių krikščionybės formų, tūkstančius metų padeda žmonėms atrasti vietą pasaulyje, aptikti gyvenimo prasmę ir bendruomeniškumą.
Katalikiška tapatybė nereiškia tik formalios priklausomybės Bažnyčiai ar ritualinio dalyvavimo sekmadienio Šv. Mišiose. Ji išreiškia – gilią vidinę pasaulėžiūrinę nuostatą, grįstą tikėjimu, moraliniais principais ir siekiu gyventi pagal Jėzaus mokymą. Tikintysis, atradęs savo tapatybę Katalikų Bažnyčioje, ne tik tokiu būdu apibrėžia savo dvasinį pasaulį, bet ir įgyja vertybinę kryptį, kuri lemia jo kasdienius pasirinkimus.
Katalikiškos tapatybės raiška nėra statiška – ji nuolat kinta, atsižvelgiant į naujus iššūkius. Technologijų raida, vartotojiškos kultūros įsigalėjimas, kultūrinės įvairovės patirtys šiandien verčia žmogų ieškoti naujų būdų išreikšti savo tikėjimą išsaugant jo esmę. Daugelis katalikų mėgina derinti tradiciją ir modernumą, kitaip tariant,– išlaikyti dvasines savo tikėjimo šaknis, bet kartu būti atviri dialogui su pasauliu.
Kultūros ir religijos santykio klausimas
Kultūra ir religija yra glaudžiai tarpusavy susiję ir abi kartu nulemia visuomenės vertybines orientacijas, socialinę struktūrą bei meninės raiškos formas. Kaip neatsiejama kultūros dalis religija formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, grindžia moralinius principus, daro poveikį papročiams, tradicijoms ir bendruomeniniam gyvenimui. Kai religinės idėjos ir simboliai perduodami iš kartos į kartą kartu su kitais kultūros elementais, religija tampa svarbiu kultūrinės tapatybės išlaikymo veiksniu.
Kita vertus, kultūra taip pat veikia religiją. Religinės bendruomenės egzistuoja konkrečioje kultūrinėje aplinkoje, ir jos vertybės, normos ir pasaulėžiūriniai aspektai formuoja religijos išraiškos būdus. Religinės praktikos, apeigos ar šventės dažnai įgyja bruožų, atspindinčių vietos tradicijas ir estetiką.
Ar kultūros ir religijos susitikimas Paberžės renginyje dar liudija katalikišką tapatybę?
Paberžė ilgą laiką buvo viena ryškiausių Lietuvos piligrimystės vietų. Šią šlovę jai pelnė vienuolis kapucinas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – tėvas Stanislovas, kurio asmenybė ir dvasinė veikla mažą Kėdainių rajono kaimelį pavertė traukos centru visai Lietuvai. Jo pamokslai, nuoširdūs pokalbiai ir nuoseklus kvietimas ieškoti tikėjimo, gėrio bei atjautos sutraukdavo minias žmonių, ieškančių dvasinės atgaivos.
Šiandien Paberžė tapo ne tik religinės, bet ir kultūrinės „piligrimystės“ vieta. Jos bažnyčioje (klebonas kun. teol. lic. Giedrius Maskolaitis) ne tik aukojamos Šv. Mišios, bet ir vyksta spektakliai. Tiesa, didelė dalis kalbintų minėto renginio lankytojų teigė atvykę ne maldai ar dvasinei patirčiai, bet pasižmonėti, pasiklausyti profesionalaus solisto ar išvysti įdomų sceninį pastatymą. Jie buvo aiškiai dėmesingesni kultūrinei raiškai, o ne liturginei patirčiai.
Bažnyčia nuo seniausių laikų atliko ne tik dvasinę, bet ir kultūrinę misiją. Ji buvo ir tebėra svarbus meno židinys – šventovės saugo neįkainojamus tapybos, skulptūros ir architektūros lobius, čia skamba muzikos šedevrai, – visa tai per šimtmečius padėjo žmogui išgyventi tikėjimo paslaptį. Tačiau menas bažnyčioje nėra tik puošmena, jis negali būti laikomas vien tik kultūriniu įvykiu. Menas bažnyčioje kalba apie tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais – apie Dievo didybę, žmogaus trapumą ir amžino grožio ilgesį. Menas bažnyčioje turėtų padėti žmogui garbinti Dievą, tačiau šiandien, kai modernus pasaulis tolsta nuo dvasinių šaknų, menas bažnyčiose irgi keičiasi.
Šių metų pavasarį kilo ažiotažas dėl arkivysk. G. Grušo sprendimo neleisti atlikti M.K. Čiurlionio kūrinių bažnyčiose. Tuomet spaudoje skaitėme: „2001 m. vasario 14 d. išleistoje instrukcijoje pabrėžiama, kad bažnyčia visų pirma yra šventa vieta, skirta liturginėms pamaldoms, maldai ir dvasiniam susikaupimui. Bažnyčios nėra socialinio, politinio ar kultūrinio susibūrimo vietos. Jos išimtinai yra skirtos Eucharistijai švęsti, skelbti Dievo žodį, teikti sakramentus, todėl negali tarnauti pasaulietinio pobūdžio renginiams“. Šią poziciją atitinka ir Kanonų teisės kodekso 1210 kanonas, kuriame teigiama, jog „šventoje vietoje leidžiama tik tai, kas tarnauja kulto, pamaldumo ir religijos praktikavimui bei platinimui, ir draudžiama visa, kas yra svetima vietos šventumui“.
Tačiau Paberžės muzikos festivalio rengėjai nepaisydami šių nuostatų pademonstravo gana paviršutinišką požiūrį į šventą vietą: jie, regis, pasitelkė bažnyčią kaip nuotaiką kuriančią „egzotišką“ erdvę, kuri sustiprina meninį įspūdį. Panašiai kaip nemažai nūdienos teatro kūrėjų, kurie siekdami populiarumo ieško stiprių išraiškos formų ar neįprastų erdvių žiūrovus kviesdami į geležinkelio stotį, buvusį kalėjimą ar miestų gatves. Bet ar teatriniam vaidinimui vieta prie pašventinto altoriaus? Kai bažnyčia – sakramentiniam gyvenimui skirta vieta – tampa scena pasaulietiniam vaidinimui, ar nėra rizikos sugriauti ribą tarp sacrum ir profanum? Sausakimšoje tėvo Stanislovo išpuoselėtoje bažnyčioje žmonės susirinko dalyvauti ne šv. Mišiose, bet pasaulietiniame spektaklyje. Kilo jausmas, kad dalyvauji katalikiškų atlaidų imitacijoje, kur tradicinių religinių praktikų vietą užėmė nors ir dvasiškai sekli, bet estetiškai patraukli „šiuolaikinė“ religijos forma, tikrąją religiją paverčianti egzotišku fonu savo kūrybiniam sumanymui.
Koks Dievo kelias pas žmogų ir žmogaus – pas Dievą?
Kai visuomenė pripranta prie nuolatinės stimuliacijos stipriais įspūdžiais, prie pramogos, neišvengiama, kad tikėjimo praktikos imamos matuoti „įspūdžio“ kriterijais. Tokiu atveju nustoja būti svarbus santykis su Dievu, svarbu tik tai, ar „buvo įdomu“. Žinoma, Dievo keliai – ne mūsų keliai, ir Dievas visuomet gali rasti kelią į žmogaus širdį. Vis dėlto katalikui svarbu klausti: ar mes, žmonės, einame Dievo link, ar nuo Jo nutolstame, kai maldos namus verčiame scena?
