Ilgai galvojau ir virškinau antrą savaitę viešąją erdvę prievartaujančią kolektyvinę „linksmųjų abortų“ šizofreniją, kuri primena savižudžių sektos paskutinę vakarienę, kai taurės jau išdalytos, dalis svečių jau po stalu, o likusieji svarsto, ar žodis „nuodai“ nėra pernelyg stigmatizuojantis ir ar etiška taip vadinti medžiagą, kuri kai kuriems bendruomenės nariams reiškia išsilaisvinimą.
„Happy Abortions“ iš anksto pasirūpino ir skandalu, ir paaiškinimu, kodėl skandalas liudija visuomenės trūkumus. Juk pro „Diskusiją apie reprodukcinę autonomiją ir aborto stigmatizaciją“ būtume ramiai praėję, kaip ir kitus renginius, į kuriuos pažadame ateiti ir nenueiname. O institutai ir universitetai tikriausiai net nebūtų atsiriboję. Linksmi abortai – visai kita prekė, privertusi sustoti. Sustojus, žinoma, prasidėjo aiškinimai, kad sustojusieji neteisingai suprato, kur sustojo, nes pavadinimas, pačių organizatorių teigimu, pasirinktas sąmoningai kontroversiškas. Ir čia, matyt, turėtume susigėsti: palaikėme jį atgrasiu, o pasirodo, žmonės iš anksto pagalvojo. Lyg pasibjaurėjimą būtų sukėlęs įtarimas, kad būdvardis prikibo netyčia.
Ir ne tai, kad stebintų amžinai iš visko besivaduojantys aktyvistai, kurių grandinės seniai nukaltos, bet jas jie tebesinešioja kišenėse, nes be jų būtų sunku paaiškinti, kas šiandien esi ir nuo ko rytoj reikės išsilaisvinti. Atidesnio žvilgsnio verti mūsų elitarinės intelektualijos atstovai, kuriems visuomenė dėl kažkokių priežasčių suteikė viešojo proto rangą. Kitomis aplinkybėmis jie puikiai skiria autoriaus sumanymą nuo kūrinio poveikio, o politiko paaiškinimą – nuo jo padaryto darbo. Čia iš anksto nusprendžiama, kad visas aborto „linksmybės“ keliamas moralinis nejaukumas tėra prietarų padarinys. Tuomet kova su stigma gali tęstis tol, kol pats nejaukumas išnyks visiškai.
Bet moterį galima ginti nuo pažeminimo ir kartu manyti, kad nutraukus nėštumą įvyksta kažkas tragiško. Šitą mintį pavadinimo gynėjai apeina: užuot paaiškinę, kodėl tragedijai tinka „happy“, ima įrodinėti moters teisę apsispręsti. Klausimas tik, ar čia nuoširdus manymas, kad pripažinus šią teisę moralinis klausimas jau išspręstas. O gal skirtumas suprantamas, tik nepripažįstama, kad nemėgstami kritikai šįkart turi pagrindo. Tad būdvardį tenka ginti iš lojalumo saviems, o pakankamai ilgai jį gynęs, galiausiai ir pats patiki, kad gini moterų laisvę.
Triukas su laisve senas, net keista jį artikuliuoti, bet kaip kitaip. Teisė pasirinkti sutapatinama su reikalavimu tam pasirinkimui pritarti. Tada bet kokį nepritarimą jau galima pateikti kaip norą tą teisę atimti. Klausi, kodėl abortui tinka „happy“, o tau atsako, kad moteris turi teisę apsispręsti. Tą teisę pripažįsti, bet juk iš jos savaime neišplaukia, kad abortą turime vadinti linksmu. Būtent šitą vietą ir patogu praleisti. Pasakai, kad abortas gali būti tragedija – gėdini moteris. Suabejoji pavadinimu – nori kontroliuoti jų kūną. Taip klausimas apie tai, kaip viešai kalbame apie abortą, paverčiamas ginču, ar moteriai apskritai leidžiama jį rinktis. Dabar jau tu turi aiškintis, ko nenori uždrausti, o pavadinimo gynėjams nebereikia aiškinti, ką jie pasirinko švęsti. Primityvu iki negalėjimo, labai nejaukaus.
Metų metus motinos nelankantis sūnus gali būti visiškai teisus sakydamas, kad niekas neturi jo versti su ja bendrauti. Vis tiek galime paklausti, kodėl jis ją paliko vieną, nors jai reikia pagalbos. Bet jei užuot atsakęs jis pradės pasakoti apie smurtaujančius tėvus ir vaikus, kuriems teko gelbėtis, netrukus mes aiškinsimės ir diskutuosime apie tai, kaip nesiūlome niekam grįžti pas smurtautojus. Tema apie jo motiną užtils, dėmesio centras nuslinks ten, kur laisvės kovos verda šiandien. Kitų žmonių patirtos skriaudos, net ir tariamos, taps to žmogaus abejingumo pateisinimu, o abejojantiems teks gintis ir aiškinti, kaip išdrįsome jį vertinti ir kritikuoti. Aukos sibdromas tuo pavojingas, kad gali pateisinti bet ką. Čia tiek plati tema – savo filosofija ir precedentais, kad tiesiog dedu tašką. Labai užtikrintą, referensų kupiną, tiems kam jų reikėtų.
O grįžtant prie abortų, tai nors aplinkybės čia kitos, argumentą galima patikrinti: teisė pasirinkti ir palengvėjimas po pasirinkimo dar nepaliudija poelgio moralinės reikšmės. Moralė mums reikalinga ir ten, kur prievarta neleistina. Priešingu atveju frazė „mano pasirinkimas“ užbaigtų kiekvieną pokalbį, o įstatymų nepažeidęs žmogus galėtų reikalauti dar ir gero mūsų žodžio. Moteris gali turėti rimčiausių priežasčių, pasirinkti vienintelę jai pakeliamą išeitį ir nesigailėti. Kartu nutraukiama besivystanti žmogaus gyvybė yra ir liks tragedija, net kai nėra pagrindo moters kaltinti. Teisė apsispręsti nustato, kam priklauso sprendimas, bet pati ji savaime nepanaikina to, kas juo prarandama.
O tragedijai nebūtinas kaltasis – žmogus gali pasielgti suprantamai ir vis tiek prarasti tai, ko joks supratimas negrąžins. Moteris neprivalo kentėti, kad galėčiau tai pasakyti, nes jos kančia nėra nei mano, nei ko kito teisumo įrodymas. Tačiau ir jos palengvėjimas negali atstoti argumento apie visą įvykį. Galima džiaugtis ištrūkus iš nepakeliamos padėties ir vis tiek laikyti nelaime tai, kad teko joje atsidurti. „Happy“ naudojasi šiuo skirtumu: dėmesį patraukia linksmais abortais, o aiškinantis pasitraukia prie moters teisės gerai jaustis. Tuomet kritikas jau atrodo žmogus, pageidaujantis jai kančios, o būdvardžio autoriai gali ramiai stebėti, kaip už jų pasirinkimą teisinasi kiti.
nutraukiama besivystanti žmogaus gyvybė yra ir liks tragedija, net kai nėra pagrindo moters kaltinti.
Todėl iš tragedijos daryti „happy“ yra makabriška. Viešas pavadinimas iš anksto pasiūlo, ką įvykyje pastebėti, kai konkrečios istorijos dar nežinome, tačiau vertinimą jau gavome. Po juo galima surašyti visas išlygas: patirtys skirtingos, pasitaiko ir sunkių, niekas neprivalo džiaugtis. Tik iškabą matys tūkstančiai, o paaiškinimą skaitys pareiškusieji pretenzijas. Džiugus žodis keliauja laisvai – jo ribotumas išaiškinamas pagal individualų skundą.
Sakysite, iš vieno pavadinimo pučiu civilizacijos katastrofą. Tačiau nors vienas pavadinimas jos ir nesukels, normalizavimui ir nereikia vienu kartu padaryti viso darbo. Normalizavimo buldozeriu šiandien pervažiuojamas žmogus, kuriam „happy“ atrodo atgrasu, išklauso paaiškinimą apie skirtingas patirtis ir nusprendžia nesiginčyti. Kitą kartą šį žodį jau atpažįsta, o trečią – pats paaiškina pasipiktinusiam draugui, kad čia niekas nieko nešvenčia. Po kurio laiko jį erzina jau draugas: kaip galima nesuprasti tokių paprastų dalykų? Įvykis liko tas pats, pasikeitė žmogus, kuris į jį žiūri.
Kiekvienas žingsnis mažas, kiekvieną atskirai galima laikyti nereikšmingu. Tik pabaigoje pasidaro sunku prisiminti, kodėl apskritai buvo nejauku.
Gyvybės nutraukimą įtraukus į sėkmingo išsilaisvinimo istoriją, nutraukta gyvybė ilgainiui lieka tik buvusi kliūtis. Apie ją primenantis žmogus gadina pasakojimą, jam dar leidžiama kalbėti, bet jau tenka pagrįsti, kam jis apskritai tai mini.
Mirties kultas prasideda ten, kur gyvybės nutraukimas tampa priežastimi švęsti, o prieštaravimas tam – visuomenės yda, kurią reikia ištaisyti.
Prieš užveriant karstą mirusįjį pagražina – sutvarko plaukus, odai grąžina spalvą, paslepia ligos ar traumos žymes. Gyviesiems palengvinamas paskutinis žvilgsnis. Su „happy“ jau imamasi paties žvilgsnio. Prie stalo iš pirmosios pastraipos turime išmokti sėdėti taip, kad niekam negadintume vakaro. Iš pradžių pakaks nevartoti nemalonių žodžių. Paskui vertėtų nustoti dairytis po stalu, o kai niekas nebeprimins, kas ten guli, bus galima nuoširdžiai pasidžiaugti, kiek laisviau visi pasijutome.
Lietuva sensta ir traukiasi, baisių skaičių nekartosiu. Šalis svarsto, kas joje gyvens, o dalis jos šviesuomenės susitelkusi į kitą neatidėliotiną darbą: šalyje, kurioje abortai legalūs, apginti „happy“ nuo žmonių, kuriems jie neatrodo linksmi. Teisę apsispręsti tie žmonės pripažįsta. Dabar dar reikia sutvarkyti jų veidus.
Mirk iš juoko.
