Neseniai dalyvavau diskusijoje apie demografinę krizę, kurioje dalyvavo aktyvūs jauni krikščionys iš visos Europos. Vienas iš dalyvių išsakė mintį, jog mums, krikščionims, neverta dėl šios krizės per daug nerimauti. Mūsų šeimos didelės, o ateistų – mažos, tad jie tiesiog natūraliai išmirs. Tai atlaisvins daug turto, ypač nekilnojamo, taip pat įvairių pareigų ir darbo vietų. Tereikia neįsileisti imigrantų ir po keliolikos metų krikščioniškos šeimos suklestės.
Netikėtai optimistinė mintis apie krizę, kuri, rodos, nesustabdoma. Ir joje yra tiesos. Krikščionių ar netgi vadinamųjų „dešiniųjų“ pažiūrų žmonės išties turi daugiau vaikų ir, panašu, ateityje sudarys daugumą. Tiesa ir tai, kad šiuo metu daug turtų sukaupta vyresnės kartos rankose, Lietuvos atveju tai gausioji 60–70 metų karta.
Nors skamba logiškai, nesinori tikėti tokia, rodos, ciniška mintimi – mes išliksime, o jūs kažkaip. Bet ką tada daryti? Ką daryti, jog kiekvienas Jonas turėtų palikuonių?
Kodėl vaikai tapo ekonomine našta?
Norint į tai atsakyti, reikia įsigilinti į demografinės krizės priežastis. Aš teigiu, kad svarbiausia priežastis yra ekonominės paskatos turėti palikuonių nebuvimas. Visa kita – iš šios priežasties išplaukiančios, antrinės priežastys. Gausi šeima visada buvo laikoma turtinga ir ne tik dvasiškai ar morališkai, bet tiesiogiai. Daugiau rankų žemės ūkyje garantavo didesnius pajėgumus ir didesnį derlių. Kartu vaikai buvo integrali šeimos ekonomikos dalis – didžiąją laiko dalį leido su jais ir nuo mažų dienų dirbo bendram šeimos labui (pvz., piemenauti eita jau nuo 6–7 metų). Paties žodžio „ekonomika“ prasmė yra „šeimos ūkis“.
Dabar vaikų turėjimas nėra tiesiogiai susijęs su tėvų ekonomine gerove. Visų pirma, kadangi visi dirba, tarp jų ir moterys, moters išėjimas į motinystės atostogas lemia tiesioginį ir akivaizdų pajamų kritimą. Jeigu tą darytų visos moterys – skirtumo nesijaustų. Bet taip nėra, todėl mamai su vaiku tenka su pavydu stebėti vaikų neturinčias bendraamžes, sėkmingai darančias karjerą ir uždirbančias daugiau.
Būtų galima teigti, jog vaikas – tai investicija į ateitį. Taip, konkrečiai tuo metu gal ir ekonomiškai atsiliksi nuo bendraamžių, bet vėliau, kai ateis senatvė, pasimatys skirtumas tarp vaikų turinčių ir neturinčių šeimų. Taip ir buvo anksčiau, ir tam kurtos pasakos apie darbščias, žiemai besiruošiančias skruzdes ir lengvo būdo žiogą.
Bet to nėra. Senatvės pensijos dydis tiesiogiai nuo vaikų skaičiaus nepriklauso. Turint vienodą stažą ir vienodą sukauptų apskaitos vienetų skaičių, pensija vienoda tiek neturint vaikų, tiek užauginus tris. Pasakos moralas subliūkšta – nesvarbu, ką veikė vasarą, tiek skruzdėlė, tiek žiogas žiemą nešals.
Visgi net jeigu pensija nepriklauso nuo vaikų skaičiaus, senatvėje lengviau tiems, kurie vaikų turi. Atsitikus bėdai, vaikai gali savo noru, ne per valstybinio socialinio draudimo sistemą, savo tėvams skirti dalį savo išteklių. Tačiau jeigu vaikas didžiąją dalį laiko praleidžia ne šeimoje, o ugdymo įstaigoje, netęsia šeimos tradicijų, pvz., šeimos verslo ar net išsikrausto toli nuo namų, psichologiškai tampa labai sunku pagrįsti, kodėl vaikai turi išlaikyti savo tėvus. Kartu sunku ir praktiškai pasirūpinti tėvais: dažnai vieninteliu sprendimu virsta atidavimas į globos namus ar slaugytojo samdymas. Gali turėti vaikų, bet jeigu jie toli ir susvetimėję, senatvė nebūtinai bus lengvesnė nei to, kuris jų neturėjo.
Tad šiandien vaikų susilaukimas nėra tiesiogiai susijęs su tėvų ekonomine gerove nei šiai dienai, nei garantuoja ramesnę senatvę.
Kad tėvystė vėl apsimokėtų
Krikščionys gimdo ir gimdys net ir esant tokioms nepalankioms aplinkybėms. Bet jeigu siekiame, kad kiekvienas Jonas turėtų palikuonių, reikia tai paversti ekonomiškai naudinga veikla. Kai kur dėl to aktyviai stengtis, o kai kur – pašalinti kliūtis.
Mano prielaida, jog jeigu palikuonių turėjimas būtų ekonomiškai naudingas, šeimos turėtų vaikų nepaisant kylančių sunkumų – būsto kainų, bemiegių naktų, prarastos galimybės daryti karjerą, psichologinių iššūkių. Kai žmogus nori kažką pasiekti, jis įveikia visus pasitaikančius sunkumus. Tokiais mes ir žavimės, tokiems ir esame dėkingi už įvairius pasiekimus, technologines inovacijas ar krauju apgintą laisvę. Tikiu, kad, pašalinus įvairias kliūtis ir ėmusis aktyvių priemonių, vaisingo amžiaus vyrai ir moterys padarytų logiškas išvadas ir tėvystė bei motinystė iššautų į geidžiamiausių karjerų penketuką.
Siekiant to, natūraliai formuotųsi ir visa tai lydinti aplinka bei nuostatos, reikalingos šiai „karjerai“ padaryti: stabilios šeimos, tvarkingas lytinis gyvenimas, neatidėliojamos santuokos ir pirmojo vaiko gimimas, šeimyninė ištikimybė. Kartu ir bendruomeniškumas, nes vaikų auginimas itin išryškina bendrystės poreikį.
Kokia šiame paveiksle vieta Bažnyčiai? Demografinės krizės priežasčių ir sprendimų suvedimas į ekonomiką, rodos, „nušventina“ vaikų ir didelės šeimos turėjimą. Tačiau manau, jog išganymo misijai ekonominė palikuonių turėjimo paskata netrukdo. Anksčiau tai netrukdė ir iki demografinės krizės Bažnyčia ir nesirūpino šiuo klausimu, žmonių tiesiog buvo savaime. Galų gale, svarbiau nei tai, dėl ko gimei, yra tai, kuo tapsi – gimimas tik kelionės šioje žemėje pradžia. Pradžia, kuri neužkerta kelio meilei – žmogaus egzistavimas jau yra gėris savaime.
O gal ir nereikia, kad kiekvienas Jonas turėtų vaikų? Kaip kalbėjo mano pašnekovas, gal užteks, kad jų turi krikščionys ir dėl to ateityje gyvens gerai? Nesinori tikėti šia mintimi, tad tenka ieškoti originalių sprendimų šiai problemai išspręsti. Vieną tokių ir pabandžiau pateikti.
