Daug gerų žmonių sako, „duok kvailiui kelią“. Iš tikrųjų, negalima duoti kvailiui kelio, nes jis tikrai nueis į Seimą. Ir ten patekęs taip visiems žmonėms gyvenimą sujauks, kad nebus galima gyventi. Bus uždrausta bendrauti su šeimos nariais, mokytis, džiaugtis, melstis ir dirbti. Sveiki bus laikomi nesveikais. Nesveiki vadinami sveikais. Iš atsakingai ir blaiviai mąstančių žmonių bus atimamos net prigimtinės jų teisės.
Tokia rūškana yra šių dienų tikrovė.
Kai kalbame apie Lietuvos atgimimą, apie Lietuvos nepriklausomybę, apie laisvę, laimę, ekonomiką, teisę, kultūrą ir sveikatą, iš tiesų yra būtina kalbėti apie dalykus dvasinius. O šiuo metu jie jau yra bemaž visai pasitraukę už politinių paraščių.
1990 m. žinojome, kas yra komunistinė prievarta. Galime prisiminti įvairių to meto laisvės suvaržymų.
Komunistų partija persekiojo, trėmė ir žudė tuos, kurie mąstė kitaip. Net kūdikius okupantai vadino banditais ir ešelonais vežė į Sibirą, kad jie mirtų.
Tačiau lietuvių tauta vis vien saugojo savo tradicijas, papročius, kalbą, tikėjimą, meilę, namus ir šeimą.
1988 metais išaugo Persitvarkymo Sąjūdis, iškėlęs taurias dvasines vertybes. Žmonės žinojo, kad norėdami būti laimingi jie turi turėti savo namus, kuriuose viešpatauja dorovė, atsakomybė, savarankiškumas ir meilė. Tie namai buvo suprantami kaip Lietuva, istorinė lietuvių žemė, su visomis savitomis ilgametėmis tradicijomis ir vertybėmis.
Prieš kelis dešimtmečius atkūrėme savo nepriklausomybę, bet dabar iš tiesų neturime savo laisvės. Įstoję į ES tą laisvę vis labiau prarandame.
Ekonomikos laisvės neturime, nes euro sistema mums nepriklauso. Teisės laisvės neturime, nes virš mūsų Konstitucijos yra keliami ES įstatymai. Politikos laisvės neliko, nes mūsų politikai daro tai, už ką jiems yra gerai sumokėta ir kas jiems yra liepta. Kultūros laisvė taip pat yra sąlyginė. Manau, kad tai tik laiko klausimas, kada Maironio ir Marcinkevičiaus Lietuva bus visai pasmerkta, kaip morališkai pasenusi, nes gina klasikines vertybes.
ES vizija yra vienalytė Europa, kurioje nėra atskirų tautų ir valstybių. Tautų savitumas ir savarankiškumas yra laikomas negeru dalyku. ES jau priima sprendimus net egzistenciniais šalių klausimais, kiek žmonių gali sirgti ir mirti, kiek ir kokių žmonės gali kurti šeimų ir vaikų, kuo kas gali būti: vyrais ar moterimis.
Valstybę okupuoti galima fiziškai, ekonomiškai ir dvasiškai.
Tiesa, mūsų politikai dar apsimeta, kad jiems rūpi Lietuvos žmonės ir kad mūsų sveikata yra pats brangiausias jų turtas. Bet iš tiesų jie galvoja tik apie greitus ES pinigus. Vieni politikai ko gero nuoširdžiai tiki ES gerove ir kilnumu, kaip kažkada kažkas giliai tikėjo komunizmu. Kiti puikiai supranta, kad taip iš tautos yra atimama Lietuvos valstybė, bet vis vien bet kokia kaina toliau savinasi pinigus. Pastarieji yra patys baisiausi žmonės.
Valstybę okupuoti galima fiziškai, ekonomiškai ir dvasiškai.
Dabar yra pasiremta itin agresyvia ekonominės ir dvasinės okupacijos forma. Esminiu kovos ginklu tapo ekonomikos svertai. Yra pasinaudota žmogaus silpnybe – godumu ir baime. Mūsų valdžia buvo papirkta, ekonomikos sistema iškreipta, o visuomenė suskaldyta. Dėl to mūsų vertybės ir tradicijos kaip tik dabar yra agresyviai keičiamos, ardoma savarankiškos ekonomikos ir prigimtinių šeimų samprata. Apimti tokios ideologijos žmonės pasimeta ir tampa beteisiais, neturinčiais savo vertybių ir šaknų, nesuprantančiais net savęs ir savo gyvenimo tikslo.
Reikia tokių politikų, kurie dirba visos tautos labui ir sudaro pačias geriausias sąlygas visiems Lietuvos žmonėms kurti gerus dalykus visam pasauliui. Tai yra labai sunkus darbas, kuris reikalauja tikrai didelio pasiaukojimo, savarankiškumo, kūrybingumo, dorovės ir atsakomybės. Gavus tokias sudėtingas pareigas, jokiems mąstantiems politikams nebūtų euforiškai linksma, nekiltų staigaus nirvanos pobūdžio džiaugsmo, nesilietų šampanas ir nebūtų švenčiamos šio vakaro pergalės.
Politinis darbas iš tiesų yra pats sunkiausias darbas, kurio vaisiai būtų matomi tik įdėjus labai daug pastangų, išminties, meilės, atsakomybės ir praėjus keletui be galo atkaklaus ir doro darbo metų. Tuo tarpu mūsų politikai pergales švenčia iš karto ir su tokia ekstaze, tarsi tamsaus užkampio kazino būtų laimėję kelis milijardus eurų.
Apgaulė ir spekuliacija nėra politika, o sukčiai nėra politikai. Tai yra tiesiog tos dienos žmonės, kurie nešvariai laimėjo asmeninę kovą dėl postų ir džiaugiasi, galėdami gauti lengvų greitų pinigų.
Apmaudu yra matyti, kaip visas politikos aparatas siekia sau asmeninės naudos ir sau tinkamai pakreipia mokesčių ir teisės sistemą.
Buvo įvairių partijų, kurioms buvo būdingas šis negeras bruožas: rinkimų metu jų retorika būna prisiglaudusi prie tautos idealų ir lūkesčių, prie žmogaus. O po rinkimų viską nulemia juodi pinigai ir godumas.
Taip ir sugriovėme viską, pardavėme strategines valstybės įmones, žemes, miškus, sveikatos apsaugą ir mokslą. Pardavėme savo ekonomiką, teisę, politiką ir kultūrą.
Partijos jau nebeturi jokių vertybių, jokios programos, ji parašyta tik tam kartui, dėl akių. Liko tik viena ir ta pati siekiamybė: kuo greičiau ir bet kokia kaina asmeniškai praturtėti. Žmonės ir valstybė dabar jau niekam iš tiesų nerūpi. Esminė politikos kryptis yra atviras siekimas parduoti kuo daugiau Lietuvos nepriklausomybės.
Visur dominuoja melas, nešvarūs pinigai, tuo paremta politika ir gražūs iš anglų kalbos išsiversti lozungai. ES įžūliai naudojasi viruso pretekstu ir LGBT žmonių teisėmis, ekonomikos, teisės ir baimės svertais, siekdama okupuoti Lietuvą.
Lietuvos politikai greitai prisitaiko, pasiima ES pinigus, išsiverčia nuleistas direktyvas ir jas bet kokiomis priemonėmis taiko Lietuvos žmonėms.
Lietuvos politikai greitai prisitaiko, pasiima ES pinigus, išsiverčia nuleistas direktyvas ir jas bet kokiomis priemonėmis taiko Lietuvos žmonėms. Lietuvos ekonomika žlunga, švietimas ir žiniasklaida nyksta ir virsta propagandos įrankiu. Lietuvių tauta praranda savo valstybę. Tokia ir yra ES ir mūsų parsidavusių politikų esminė siekiamybė.
Tuo tarpu tikra politika privalo atrodyti visai kitaip. Ji visų pirma yra grindžiama stipriu tautos pasitikėjimu savimi ir dideliu savarankiškumu. Tikrosios politikos esminė vertybė yra didelė dorovė ir atsakomybė. Taip pat šios dorovės šaknys turėtų būti metafizinės, nes viskas, kas yra tikrai labai gera, kyla iš Dievo. Paskui tokius tvirtus dorovės pagrindus seka tikri ir labai dideli turtai, kurie konstruktyviai auga ne tik šiame, bet ir kitame pasaulyje.
Tikra politika remiasi stipriu tikėjimu. Panašu, kad kitaip ir būti negali, nes kitaip žmonės praranda savo moralę, dorovę, atsakomybę ir krypsta link pasileidimo, puikybės, parsidavimo, godumo ir diktatūros.
Lietuva turi būti savarankiška ir laisva valstybė, pati kurianti savo ekonomiką, teisę, politiką ir kultūrą. Lietuva turi remtis savo žmonėmis, jų talentais, darbais, savitumu ir savarankišku nuoširdžiu mąstymu. Lietuvos žmonės jau tikrai yra pakankamai politiškai, mokslo ir kultūros požiūriu subrendę, kad patys galėtų valdyti savo valstybę. Ir ne tik ją valdyti, bet ir savo unikaliais pasiekimais daryti labai daug gero visoms pasaulio šalims.
Teisinga politika turi būti labai aiški: tai yra nepriklausoma savarankiška Lietuvos politika, kuri nesiremia jokiomis okupacinėmis sąjungomis, nei Rytų, nei Vakarų. Tokios nelygiavertės sąjungos visada yra savanaudiškos. Jos mumis vienodai pasinaudos ir jos mus vienodai sunaikins. Savo šalyje šeimininkai turime būti mes patys.
Savarankiškai tvirtai valstybei labai reikia tikrai dorų ir darbščių žmonių, kurie tiki savimi, savo šalies savitumu, pasiekimais ir galimybėmis. Tėvynė yra tai, ką mes patys kuriame, o ne tai, kur matosidaugiau pinigų ar atrodo lengviau gyventi. Lietuvos žmonės tikrai gali savarankiškai patys valdyti savo valstybę. Niekas mums nepadės, jokie užsienio fondai, joks svetimas kapitalas. Kiekviena šalis yra stipri tik tiek, kiek ji pati stengiasi ir dirba, kiek tikrai autentiškai ir nuoširdžiai tobulėja, nešdama visiems kitiems tikrąją naudą.
Pažangos suklastoti negalima. Tikras ekonominis augimas vyksta tik dedant daug asmeninių pastangų, kai fizinis turtas atsiranda kaip labai autentiška dvasinio mūsų tobulėjimo pasekmė. Jeigu norime būti tikrai stiprūs, turtingi ir laimingi, turime būti savimi, turime būti lietuviais. Turime saugoti savo tradicijas, papročius, talentus, idėjas. Privalome tikėti savo žmonėmis, jų kuriama savita kultūra ir pramone. Turime sudaryti pačias geriausias sąlygas jiems visiems skleistis ir augti.
Nesidairykime atsakymų Rytuose ar Vakaruose. Apmaudaus kopijavimo ir parsidavimo mums jau tikrai pakanka. Visi svarbiausi atsakymai tikrai yra mūsų pačių šalyje, kultūroje, prigimtyje, darbuose ir mintyse. Tikrai mūsų bus tik tai, ką patys sugalvosime ir padarysime savo rankomis. Būtent tai turi pačią didžiausią tikrąją vertę ne tik mums patiems, bet ir viso pasaulio kūrybos įvairovei.
Nepriklausoma valstybė ir tauta turi savo likimą savo rankose. Savarankiško ir autentiško šalies gyvenimo kūrimas yra pats aukščiausias išgyvenimas ir pasiekimas, kurio savo širdyje trokšta kiekvienas tikrai giliai mąstantis žmogus. Mes, lietuviai, neprivalome vergauti kitoms tautoms ar sąjungoms, nes savyje turime labai didelę kūrybos dovaną. Ši kūrybos dovana yra pats didžiausias turtas, tik reikia ją išlaisvinti. Nepriklausoma šalis – yra kurianti ir visoms kitoms tautoms savo darbais naudinga šalis.
