Vatikane dirba žmonės, kurių pareigos persmelktos šimtmečių popiežių istorijos ir tradicijų – nuo grindinio meistrų iki diskretiškų popiežiaus nešikų. Nuo prietemoje skendinčių Apaštališkųjų rūmų koridorių iki aukščiausių Šv. Petro bazilikos pastolių – Vatikane galima rasti vienus įdomiausių darbų pasaulyje. Šios pareigos, dažnai turinčios neįprastus pavadinimus, yra ilgos ir turtingos istorijos vaisius.
Vatikano raktų saugotojas
Vatikane raktus ne visada laiko šv. Petras, kuriam, kaip pasakojama Evangelijoje, Jėzus patikėjo „Dangaus Karalystės raktus“. Clavigero (red. past. lot. „raktų saugotojas“) yra oficialios pareigos, kurias šiuo metu eina italas Gianni Crea (Džanis Krėja).
Dirbdamas Vatikano muziejuose jis nešiojasi didžiulį 3 tūkst. raktų žiedą. Jais galima atrakinti visas mažosios valstybės patalpas, įskaitant Siksto koplyčią.
Šiandien jo pareigos daugiausia apsiriboja Vatikano muziejų priežiūra, tačiau jų ištakos siekia konklavos maršalo – pareigūno, atsakingo už konklavos saugumą ir tvarką – tarnybą. Nuo XIII amžiaus šias pareigas einantis asmuo saugodavo patalpos, kurioje kardinolai rinkdavosi išrinkti naują popiežių, raktus. Šiandien tai yra Siksto koplyčia.
Viduramžiais maršalas kartais net užmūrydavo patalpos įėjimus, kad būtų išvengta bet kokio išorinio kišimosi.
Šis pirminis pareigų aspektas išnyko po Vatikano II Susirinkimo pabaigos. Dabar prieš konklavą Vatikano žandarmerija iš clavigero perima Siksto koplyčios raktą, kuriam nėra nė vienos kopijos. Prasidėjus rinkimams ir užrakinus duris, raktas saugomas itin griežtomis saugumo sąlygomis iki pasirodo balti dūmai.
Scriptor latinus pareigų raida
Iki 1878 metų, kai popiežius Leonas XIII paskelbė apaštališkąją konstituciją Immutabili Dei consilio, didelė dalis popiežiaus dokumentų buvo rengiami lotynų kalba.
Juos rengė scriptores – lotynų kalbos specialistai ir oficialių popiežiaus dokumentų rengėjai, mokėję gotikiniu raštu rašyti ant pergamento.
Italų popiežius skatino administracijos modernizavimą, reikalaudamas naudoti įprastą lotynišką raštą ir spaustuves.
Šie scriptores buvo vadinamosios bolletica tradicijos paveldėtojai. Taip buvo vadinamas popiežiaus bulių ir kitų oficialių dokumentų rengimo menas (red. past. popiežiaus bulė – oficialus popiežiaus dokumentas, tradiciškai tvirtinamas švininiu antspaudu). Šis terminas iki šiol vartojamas tam tikrai popiežiškųjų dokumentų rūšiai apibūdinti.
Jie ilgus metus dirbo Kunigaikščiams ir valdovams skirtų brevijų bei lotyniškųjų laiškų sekretoriate, net kai italų kalba tapo vis plačiau vartojama.
Antrojo pasaulinio karo metais Valstybės sekretoriato pavaduotojas monsinjoras Domenico Tardini (Domenikas Tardinis), vėliau tapęs kardinolu, pastebėjo, kad lotynų kalbos naudojimas valdymo reikmėms kelia problemų.
„Krizės metu diplomatijai reikia žodžių, turinčių tikslią ir tiesioginę prasmę, o ne senovinių formulių, slepiančių tikrovę po literatūrinėmis puošmenomis“, – argumentavo jis.
Vėliau, jau eidamas valstybės sekretoriaus pareigas, rengiantis Vatikano II Susirinkimui jis taip pat atkreipė dėmesį į plačiai paplitusį Bažnyčios oficialiosios kalbos neišmanymą.
„Reikalauti lotynų kalbos visose darbo sesijose reiškia pasmerkti daugumą Susirinkimo tėvų ir sekretoriato pareigūnų (minutanti – red. past. dokumentų rengimo ir administraciniai pareigūnai) visiškai tylai arba, dar blogiau, klaidoms vien todėl, kad jie nesupranta tekstų, dėl kurių balsuojama“, – sakė Tardini.
Lotynų kalbos paveldo saugotojai
Po Susirinkimo scriptores neišnyko, nors Valstybės sekretoriate vis didesnę reikšmę įgijo vadinamieji „gyvųjų kalbų“ skyriai.
Nedideliame Lotynų kalbos skyriuje jie iki šiol verčia oficialius tekstus į lotynų kalbą, ypač leidiniui Acta Apostolicae Sedis (red. past. oficialus Šventojo Sosto teisės aktų ir dokumentų leidinys).
Jų darbas labai svarbus, nes pagal kanonų teisę būtent lotyniškasis tekstas laikomas teisiškai privalomu, jei kyla nesutarimų dėl vertimo.
Tačiau šis garbingas titulas suteikiamas ne tik šiems darbuotojams. Pirminis jų darbo pobūdis, paremtas kruopščiu rankraštiniu meistriškumu pergamentų ir gotikinio rašto laikais, išliko kitoje institucijoje – Vatikano Apaštališkojoje bibliotekoje.
Čia scriptor latinus (red. past. lotyniškųjų rankraščių specialistas) yra elitinis titulas, suteikiamas paleografijos ir kodeksologijos specialistui. Šios disciplinos tiria rankraščius ir kodeksus (red. past. senovines rankraštines knygas).
Pareigos apima mokslinį tūkstančių senųjų popiežių bibliotekos kūrinių katalogavimą. Neseniai popiežius Leonas XIV šioms pareigoms paskyrė italų mokslininkę Andreiną Ritą.
Bibliotekoje taip pat dirba scriptor graecus ir scriptor orientalis (red. past. graikiškųjų ir rytietiškųjų rankraščių specialistai), atsakingi už rankraščius, sukurtus už lotyniškosios kultūros ribų.
Nešikai be kėdės
1896 metais išleistame romane „Roma“ Emile’is Zola (Emilis Zola) aprašė iškilmingą popiežiaus eiseną Šv. Petro bazilikoje: „Ant sedia gestatoria (red. past. nešiojamo popiežiaus sosto), pridengtas flabelli (red. past. didelėmis ceremoninėmis plunksnų vėduoklėmis), pasirodė popiežius, apsivilkęs šventaisiais drabužiais, kuriuos buvo užsidėjęs Švč. Sakramento koplyčioje.“
Rašytojas išskyrė šį kilnojamą sostą, simbolizavusį Šv. Petro Sostą. Manoma, kad popiežiai jį viešiems pasirodymams pradėjo naudoti po Romos imperijos žlugimo.
Raudonas tunikas vilkintys nešikai buvo vadinami sediari (red. past. popiežiaus nešikai). Tai garbės sargyba, priklausanti vadinamajai popiežiaus šeimai – istoriniam popiežiaus rūmų personalui, kurio ištakos siekia XVI amžių.
Kruopščiai atrenkami kaip ypatingo pasitikėjimo vyrai, sediari išgyveno popiežiaus Pauliaus VI įvykdytą popiežiaus rūmų reformą, tačiau netrukus neteko pagrindinės funkcijos.
Po paskutinio rato Šv. Petro aikštėje, kai jie nešė trumpai valdžiusį popiežių Joną Paulių I prieš pat jo mirtį, šv. Jonas Paulius II oficialiai atsisakė sedia gestatoria ir pasirinko papamobilį.
Visos sedia gestatoria kėdės buvo perduotos Vatikano muziejams. Tuomet sediari tapo diskretiškais popiežiaus apartamentų tarnautojais – jie priimdavo svečius ir padėdavo per bendrąsias audiencijas.
„Net jei popiežiaus nešikai daugiau nebenešioja kėdės ant pečių, tai nereiškia, kad nebeliko tam tikros „kėdės mistikos“. Popiežiaus nešikai kasdien bendrauja su Šventuoju Tėvu. Tai sukuria savotišką cognatio spiritualis („dvasinę giminystę“ – red. past.)“, – 2012 metais Vatikano radijui sakė tuometinis Popiežiaus namų prefektūros regentas vyskupas Paolo De Nicolo (Paolas De Nikolas).
Vis dėlto viena proga sediari dar gali nešti popiežių ant pečių – jo laidotuvių dieną.
Jo Šventenybės džentelmenai
Tai pačiai popiežiaus šeimai priklauso ir Jo Šventenybės džentelmenai.
Jie yra popiežių iki 1968 metų supusios popiežiškosios aristokratijos paveldėtojai. Tais metais Paulius VI panaikino aristokratinį šių pareigų pobūdį.
Džentelmenai atrenkami iš pilietinio elito. Net ir alinant Romos karščiams jie dėvi juodus frakus bei auksinę grandinę su šv. Petro kryžiumi.
Kartu su sediari ir addetti di anticamera (prieškambario pareigūnais – red. past.) jie pasitinka svečius ir palaiko tvarką per oficialias popiežiaus audiencijas bei ceremonijas.
Kaip ir sediari, jie skiriami visam gyvenimui. Tačiau tik vadinamieji numerarai (red. past. nuolatiniai pareigų vykdytojai) kasdien tarnauja popiežiui Apaštališkuosiuose rūmuose. Kiti, vadinami supernumerarais (red. past. nenuolatiniai pareigūnai), kviečiami dalyvauti tik svarbiausiuose renginiuose.
2026 metų vasarį priimdamas šiuos bendradarbius Leonas XIV gyrė jų kuriamo popiežiškojo ceremonialo „santūrų grožį“.
Jis taip pat išskyrė „svetingumo ir pasveikinimo gestų rūpestingumą – kilnių, bet ne dirbtinių, elegantiškų, bet ne pretenzingų, kad kiekvienam perteiktų nuoširdų palankumą“.
Šv. Petro bazilikos amatininkai
Romos centre esančios mažos tamsios vulkaninio akmens grindinio trinkelės vadinamos sanpietrini. Pavadinimas tiesiogiai siejamas su Šv. Petro aikšte – pirmąja vieta, kur jos buvo paklotos XVI amžiuje po to, kai popiežiaus Klemenso VII karieta ten vos neapsivertė.
Tačiau žodis sanpietrini vartojamas ne tik grindinio trinkelėms pavadinti – taip vadinami ir prestižiniai Šv. Petro bazilikos meistrai.
Tai Šv. Petro bazilikos priežiūros tarnyba (Fabbrica di San Pietro – red. past. institucijos, atsakingos už bazilikos priežiūrą, restauravimą ir išsaugojimą) meistrai. Tarp jų yra mozaikų kūrėjai, akmentašiai, marmuro meistrai, dailidės, kalviai, bronzos meistrai ir mūrininkai, kuriems patikėta atsakomybė rūpintis Šv. Petro bazilika.
Jie dažnai prisimenami dėl pavojingų darbo sąlygų praeityje, ypač tada, kai virvėmis pakibę aukštai prie kupolo uždegdavo tūkstančius fakelų per didžiąsias iškilmes.
Sanpietrini laikomi vienais geriausių restauravimo specialistų pasaulyje. Tai elitiniai amatininkai, kruopščiai saugantys ir iš kartos į kartą perduodantys savo profesines žinias.
