Adolfas Ramanauskas-Vanagas turbūt yra viena iš iškiliausių XX a. istorinių asmenybių Lietuvoje. Paprastas tarpukario Lietuvos atsargos karininkas tapęs viso partizaninio pasipriešinimo vadu ir ryžtingai vedęs kovą net ir judėjimui silpstant.
Kaip ir daugelį kitų žymių Lietuvos laisvės kovotojų, šį partizaną formavo tarpukario laikotarpio iššūkiai, tuomet paplitusios jaunimo organizacijos bei šeimos įdiegtos vertybės, kurios lemtingui momentui atėjus tapo veiksmais, kuriuos liudija istorija. Šiandien, kai politinė situacija pasaulyje nebėra tokia rami, kokia buvo anksčiau, o patriotiškumo ugdymas mokyklose tampa vis aktualesnė diskusijų tema, norisi gręžtis atgal į praeitį ir geriau suprasti, kas konkrečiai ugdė ir formavo Adolfą Ramanauską-Vanagą?
Vaikystė
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Briteno (New Britain) mieste, Konektikuto valstijoje, JAV, lietuvių išeivių šeimoje. Tėtis ten dirbo paprastu darbininku, tačiau norėjo grįžti į Lietuvą, nors jį ir atkalbinėjo nuo to giminės. Persikraustę į Lietuvą 1921 m., Ramanauskai įsikūrė Bielėnų kaime, prie pat Lenkijos sienos. Tėvai buvo labai reliningi, tad nuo mažens Adolfas kartu su savo broliu ir seserimi eidavo į artimiausią bažnyčią Rudaminoje už 7 kilometrų nuo jų namų. Jie taip pat auklėjo savo vaikus griežtai, tačiau krikščioniškai – kai vaikai nusikalsdavo, juos bausdavo, tačiau niekada nemušė ar kitaip neskriaudė, o liepdavo melstis. Prie vertybinio lavinimo prisidėjo ne tik šeima, bet tuo metu ir plačiai paplitusios jaunimo organizacijos, šiuo atveju skautai. Pradėjus eiti į mokyklą Adolfas susidūrė su finansiniais sunkumais, kadangi jo šeima nebuvo turtinga, jam reikėjo pačiam save išsilaikyti. Šitaip jis pradėjo dirbti mokytoju ir mokyti kitus moksleivius, kuriems sunkiau sekėsi. Laikui bėgant, jis pamilo mokytojavimą ir matė savo gyvenimo prasmę būtent šioje profesijoje. Nors nėra daug žinoma apie A. Ramanausko vaikystę, iš įvairių atsiminimų ir surinktų fragmentų galima teigti, jog didžiausią įtaką jo charakteriui padarė tėvai ir sunki vaikystė. Konservatyvus, tačiau nuosaikus auklėjimas, jam įdiegė tvirtą moralinį pamatą, o išbandymai mokyklos laikais išugdė jame stropumą bei sustiprino geranorišką norą padėti kitiems.
Jaunystė
Baigęs gimnaziją, Adolfas pasirinko mokytojo kelią. Galbūt dėl to, kad jau mokykloje jis pradėjo vertis iš papildomų pamokų, tad pats darbas nebuvo svetimas, tačiau šį sprendimą lėmė ne tik pragmatiški sumetimai. Pedagogo profesijoje jis matė savo gyvenimo prasmę ir ateitį. Deja, tuo metu ties Europa jau pradėjo niauktis artėjančio karo audros debesys. Pradėjęs savo studijas Klaipėdos pedagoginiame institute Adolfas susidūrė su karčia realybe – vietos vokiečiai norėjo prisijungti prie Trečiojo Reicho ir engė lietuvius. Situacija visiškai pašlijo, kai Hitleris iškėlė ultimatumą Lietuvai ir Smetonai neliko jokios alternatyvos, kaip nusileisti reikalavimams. Visas Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos, o pedagoginis institutas perkeltas į Panevėžį. Nors studijas mokytojas aspirantas baigė jau naujame institute, jis negalėjo susitaikyti su Klaipėdos netektimi, tad visuose dokumentuose iš principo rašydavo, jog institutą baigė ten. Po studijų pagal tuometinę tvarką jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tačiau kadangi, buvo baigęs aukštuosius mokslus, jam buvo pasiūlyta baigti atsargos karininkų kursus, kas šiandien atitiktų Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM), kur studijuojantys ar baigę studijas jaunuoliai gali gauti atsargos leitenanto laipsnį ir taip atlikti karinę prievolę. Tačiau jam bebaigiant šiuos kursus Lietuvą okupavo SSRS ir Kauno karo mokyklos veikla buvo nutraukta, o paskutinei atsargos karininkų laidai net nebuvo oficialiai įteiktas laipsnis, o tebuvo išduotos rusiškos pažymos, kad jie yra atsargos karininkai.
Jau pirmaisiais sovietų okupacijos metais prasidėjus trėmimams į Sibirą, daugybė Adolfo pažįstamų ir kolegų tapo represijų aukomis. Jam pavyko to išvengti vien dėl to, jog jis nepriklausė jokioms politinėms organizacijoms, kurių narystė galėjo užtraukti jam nemalonę okupantų akyse. Nėra žinoma, ką konkrečiai tuo metu galvojo vos tik mokytoju pradėjęs dirbti būsimas partizanų vadas, tačiau galima drąsiai teigti, jog jis neliko abejingas susiklosčiusiai situacijai. Daugelis lietuvių tuo metu tikėjo, kad Lietuva netrukus kaip nors atsikurs ir tos vilties kibirkštys įsiplieskė prasidėjus Vokietijos invazijai į SSRS. Šiuo gyvenimo laikotarpiu Ramanauską formavo jau ne vien tik artimieji ar asmeniniai įsitikinimai, o ir politiniai procesai ar slapti susitarimai vykstantys užsienio politikų kabinetuose ir nepakeičiamai palietę jo gyvenimo kryptį. Klaipėdos krašto atplėšimas, Vokietijos ir Lenkijos ultimatumai Lietuvai, artimųjų represijos ir Lietuvos okupacija bei visų senųjų institucijų pakeitimas sovietinėmis turėjo stipriai paveikti patriotinių jausmų bei idealizmo vedama jauną mokytoją, kuris jau pirmai progai pasitaikius paims ginklą į rankas.
Partizanavimo pradžia
Nacistinei Vokietijai 1941 m. pradėjus plataus masto karinę operaciją „Barbarossa”, SSRS vadovybę apėmė panika, o lietuvius – džiaugsmas bei viltis atkurti savo valstybę. Netrukus šio siekio ėmėsi Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) inicijuodamas Birželio sukilimą. Sukilėliai greitai sugebėjo užimti sovietines institucijas, sulaikyti sprunkančius okupantus bei sustabdyti paskutiniuosius traukinius su tremtiniais. Organizacijos vadovybė ėmėsi valstybinio aparato atkūrimo darbų, tačiau juos netrukus nutraukė nauji okupantai. Nacistinė Vokietija turėjo savo interesų Lietuvoje, kurie nederėjo su LAF tikslais. Vokiečių kariai pradėjo plėšti maisto prekių parduotuves, nusavinti produktų atsargas, nes frontui žaibiškai judant į rytus nebuvo laiko rūpintis logistikos grandinėmis, kai visko reikėjo čia ir dabar. Išgirdęs, kad yra sudaryta Laikinoji vyriausybė, A. Ramanauskas drauge su bendraminčiais sutiko saugoti Druskininkų sanatorijų, sandėlių ir parduotuvių nuosavybę. Vėliau po vokiečių kratos jo namuose, jis nusprendė pasitraukti ir grįžti mokytojauti.
Karui pakrypus Sovietų naudai, keitėsi ir A. Ramanausko nuostatos. Kadangi jis buvo baigęs karininkų mokslus bei vokiečių okupacijos metu saugojo parduotuves, sovietai įtarė jį bendradarbiavus su naciais, tad 1945 m. jį sulaikė ir bandė palenkti į savo pusę. Jie tikėjosi, jog bijodamas susidorojimo kalinys sutiks būti informatoriumi. Adolfas sugebėjo įtikinti juos, kad jiems sėkmingai pavyko jį užverbuoti, bet grįžęs namo jis sviedė į šalį raudoną kaklaraištį ir pareiškė, jog savo kolegų neišduos ir eis į pogrindį. Jau prieš suėmimą A. Ramanauskas svarstė eiti partizanauti, tačiau suėmimas greičiausiai buvo kertinis lūžio taškas, kai likti toliau gyventi taip kaip anksčiau tapo nebeįmanoma. Akis į akį susidūręs su žiauria bolševikų sistema, jis nusprendė nelikti pasyviu stebėtoju ir 1945 m. balandžio 25 d. A. Ramanauskas tapo Vanagu. Tačiau pasitraukti iš civilinio gyvenimo nebuvo lengva. Vanagui buvo itin sunku išsiskirti su savo mylimu darbu, kuriam jautė didelį pašaukimą, palikti mokinius ir kolegas, kuriais rūpinosi. Mokytojų seminarijai, kur dirbo tuo metu Ramanauskas, pradėjus ruoštis gegužės 1 d., Adolfas, kartu su kitu į partizanus išeinančiu kolega Kulikausku prisiėmė atsakomybę už šios šventės organizavimą. Prisidengdami šiomis pareigomis, jie pranešė išvykstantys į Kauną nupirkti trūkstamo inventoriaus. Partizanai iš anksto sutarė su vienu patikimu kolega, jog jiems negrįžtant iš Kauno, tas turės paskleisti žinią, jog juos ištiko nelaimė, kad nekiltų įtarimas. Tai buvo vienas iš sudėtingiausių momentų Vanago gyvenime – palikti viską ir pradėti iš naujo. Jis pasirinko palikti savo draugus ir šeimą nežinioje. Autobiografijoje rašė, jog prieš išeinant į mišką, paskutinį kartą matė savo brolį prie stalo ir labai gailėjosi, kad jam nieko nesakė apie partizanavimą, o tesakė, jog bus ilgai išvykęs. Vanagas taip pat turėjo išsižadėti ir savo mylimo darbo, kuris jam teikė didelį džiaugsmą bei pilnatvės jausmą, žinodamas, jog greičiausiai niekada daugiau gyvenime nebepamatys savo mokinių ir negalės ramiai įžengti į savo klasę.
Taigi Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo formuojamas įvairių aplinkybių: vaikystėje tėvai jam įskiepijo tikėjimą bei tvirtą moralinį pagrindą, pagalba kitiems mokiniams stiprino rūpestingumą, studijų metais išgyventa Klaipėdos netektis sustiprino patriotinius jausmus, studijos Kauno karo mokykloje suteikė karinį išsilavinimą, dėl kurio partizanų gretose jis buvo vertinamas, o galutinis tiesioginis susidūrimas su okupacinės mašinos žiaurumu ir nulėmė tai, jog jis tapo Vanagu, partizanu, neleidusiu po partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto žūties, subyrėti partizaniniam judėjimui.
Tačiau, galiausiai, esminis klausimas, kurį mes patys turime užduoti, yra ne kiek ir kokios aplinkybės lėmė jo asmenybės formavimąsi, o kokius sudėtingus pasirinkimus jis padarė. Nes nors šiandien būtų sunku pakartoti visas Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimo sąlygas, kurios lėmė jo kilnumą, tačiau mes vis tiek matome, jog Lietuva tebeturi iškilių žmonių, kurie pasirenka lieti savo kraują Ukrainoje ar kaip nors kitaip paskiria savo gyvenimą Lietuvai. Galiausiai, žmogaus aplinka, kurioje jis užaugo, jo neapibūdina tiek, kiek veiksmai bei pasirinkinmai. Patriotais nėra gimstama ar tampama. Patriotais yra pasirenkama būti. Ir aš noriu tikėti, jog, jei išauštų lemtinga akimirka, reikalaujanti mūsų pasiaukojimo, mes irgi pasirinktume būti Vanagais.
