Viename naujausių dirbtinio intelekto (DI) tyrimų dėmesį patraukia pavadinimas „A „Taxonomy of Transcendence“ (transcendencijos taksonomija). Transcendencija Vakarų filosofijoje ir krikščioniškoje teologijoje šimtmečius reiškė žmogaus siekį peržengti ribotą tikrovę.
Tačiau DI tyrime ši sąvoka vartojama kita prasme, ji apibūdina situaciją, kai algoritmas, apmokytas iš didžiulio kiekio sukauptų žinių, tam tikrose srityse pranoksta žmogų. Tai ne dvasinė transcendencija, o technologinis pranašumas.
Šis termino pokytis atskleidžia platesnę kultūrinę tendenciją. Technologijoms pradedamos priskirti sąvokos, kurios anksčiau priklausė religijos ir filosofijos sričiai. DI tampa ne tik įrankiu, bet ir žmogaus ribų peržengimo simboliu.
Vis dėlto krikščioniškoji perspektyva primena esminę ribą, kai žmogaus sukurta technologija gali būti nepaprastas kūrybingumo pasiekimas, tačiau ji negali tapti transcendencijos šaltiniu. DI gali pranokti žmogaus gebėjimus tam tikrose užduotyse, bet negali pakeisti žmogaus santykio su Dievu.
Technologinis išsigelbėjimas kaip nauja pasaulėžiūra
Pastaraisiais metais vis daugiau filosofų ir technologijų etikų pastebi, kad DI diskusijos peržengia techninių klausimų ribas. Jos tampa dalimi platesnės pasaulėžiūros, kurioje technologinis progresas suvokiamas kaip pagrindinis kelias į žmonijos ateitį.
Filosofas Emilis Torresas (Emile Torres) ir kompiuterių mokslininkė Timnit Gebru šią kryptį apibūdino terminu TESCREAL, apimančiu transhumanizmo, ekstropianizmo, singuliarizmo, kosmizmo, racionalizmo, efektyviojo altruizmo ir ilgalaikiškumo idėjas. Nors šie judėjimai skiriasi, juos jungia tikėjimas, kad technologijos gali pakeisti žmogaus prigimtį, įveikti ligas, pratęsti gyvenimą, pagerinti biologines galimybes.
Krikščioniškosios pasaulėžiūros autorius Claytonas Chancey (Clayton Chancey), nagrinėjantis DI, technologijų, kultūros ir teologijos sankirtą, pastebi, kad ši pasaulėžiūra kai kuriais aspektais primena religiją. Ji turi savo pažadą – technologinį išsilaisvinimą, kai DI pranoks žmogaus intelektą, kad technologijos gali išspręsti tokias problemas kaip kančia, senėjimas ar mirtis.
Šią kryptį iliustruoja transhumanizmo šalininkų vizijos, pagal kurias žmogus, pasitelkęs DI, biotechnologijas ir kitus įrankius, galėtų peržengti savo biologines ribas ir sukurti naują žmogaus egzistavimo etapą. Tokiu požiūriu technologija tampa ne tik priemone, bet ir vilties objektu.
Vis dėlto kyla klausimas, ar toks tikėjimas technologine pažanga nepaverčia technologijų nauju išganymo pažadu. Kaip pastebi filosofas Marshallas McLuhanas (Marshall McLuhan), žmogus dažnai susižavi savo paties sukurtais įrankiais ir pradeda juose matyti daugiau nei priemones. Technologijos tampa ne tik naudojamos, bet ir formuoja žmogaus mąstymą bei santykį su pasauliu.
Kunigas ir filosofas Ivanas Illichas (Ivan Illich) perspėjo, kad įrankiai, peržengę savo paskirtį, gali pradėti valdyti patį žmogų. Ši įžvalga ypač aktuali DI amžiuje, jei technologijoms suteikiamas autoriteto vaidmuo, žmogus rizikuoja tapti ne kūrėju, o savo paties sukurtų sistemų priklausomu naudotoju.
Senovės stabmeldystės kritika ir jos aktualumas dirbtinio intelekto amžiuje
C. Chancey, kalbėdamas apie žmogaus sukurtų dalykų sudievinimo pavojų, atsigręžia į Izaijo knygos 44 skyrių, kaip vieną stipriausių biblinės stabmeldystės kritikų. Pranašas atskleidžia pagrindinį paradoksą, kai žmogus pats pagamina daiktą, o vėliau pradeda jį garbinti kaip aukštesnę tikrovę (Iz 44, 9-20).
Izaijas aprašo amatininką, kuris iš medžio savo rankomis sukuria stabą. Medis iš pradžių yra tik natūrali medžiaga, naudojama šildymui, maistui ar statybai. Tačiau žmogus medienai suteikia dievišką statusą ir ima iš jos tikėtis išgelbėjimo. Problema slypi ne medžiagoje ar žmogaus kūryboje, bet klaidingame santykyje su savo kūriniu.
Ši biblinė įžvalga aktuali ir šiandien. DI, kaip ir senovės stabas, yra žmogaus sukurtas rezultatas, duomenų ir technologinių gebėjimų vaisius. Pats savaime jis nėra blogis, priešingai, jis gali tapti įrankiu tarnaujant žmogui. Tačiau pavojus atsiranda tada, kai technologijai priskiriama tai, ko ji negali suteikti, t.y. prasmės ar išgelbėjimo.
Izaijo žinia primena, kad stabmeldystė nėra tik senovinis medinių ar akmeninių atvaizdų garbinimas. Ji prasideda tada, kai žmogus savo sukurtam daiktui suteikia vietą, kuri priklauso tik Dievui. Todėl pagrindinis klausimas apie DI nėra vien tai, ką jis gali padaryti, bet ir tai, kuo žmogus pradeda tikėti dėl jo.
Net pažangiausia technologija išlieka žmogaus kūrinys. Ji gali pranokti žmogų tam tikrose užduotyse, tačiau negali tapti Kūrėju ar atsakymu į giliausius žmogaus egzistencijos klausimus.
Dirbtinis intelektas kaip žmogaus atvaizdas
Krikščioniškosios antropologijos centre yra tiesa, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą (imago Dei) (Pr 1, 27). Tai reiškia, kad žmogaus vertė kyla ne iš jo gebėjimų, intelekto ar pasiekimų, bet iš santykio su Kūrėju. Šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis šį paveikslą siejo su protu ir gebėjimu pažinti Dievą, o šiuolaikinė teologija pabrėžia ir žmogaus moralinę atsakomybę.
Tačiau žmogaus prigimtis nėra tobula. Nuodėmė neištrina Dievo paveikslo, bet jį aptemdo. Todėl visa žmogaus kūryba taip pat atspindi ir didybę, ir ribotumą. Šiame kontekste C. Chancey siūlo sąvoką imago hominis (žmogaus paveikslas). Jei žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai DI yra sukurtas pagal žmogaus paveikslą. Jis yra žmogaus proto, kalbos, kūrybiškumo ir technologinių gebėjimų atspindys.
DI gali analizuoti milžiniškus duomenų kiekius, kurti tekstus, spręsti sudėtingas užduotis ir pranokti žmogų daugelyje siaurų sričių. Tačiau šie gebėjimai liudija ne savarankišką mašinos didybę, o žmogaus kūrybinį potencialą. DI yra žmogaus sukurta tikrovė.
Todėl jis neišvengiamai atspindi ne tik žmogaus išmintį, bet ir jo ribotumus. Mokydamasis iš žmonių sukurtų duomenų, DI perima ne tik žinias, bet ir klaidas bei moralinius prieštaravimus. Jis nėra tobulo proto kopija, jis yra netobulos žmonijos atspindys.
Šią mintį sustiprina 115 psalmė, kurioje sakoma, kad „stabai yra žmonių rankų darbas“ ir kad „tie, kurie juos daro, tampa panašūs į juos“ (Ps 115, 4-8). Problema nėra vien stabo bejėgiškumas, bet žmogaus santykis su savo kūriniu. Tai, kuo žmogus pasitiki ir ką garbina, formuoja jo paties tapatybę.
Todėl DI amžiuje pagrindinis klausimas nėra vien tai, ką technologija sugeba, bet kokią vietą žmogus jai suteikia. Kaip perspėjo M. McLuhanas, technologijos keičia ne tik pasaulį, bet ir patį žmogų. Ivanas Illichas taip pat priminė, kad įrankis, peržengęs savo paskirtį, gali pradėti valdyti savo kūrėją.
Nors šiandieninis DI gali kalbėti, atsakyti į klausimus ir priimti tam tikrus sprendimus, jo esmė nuo senovės stabų nesikeičia, jis išlieka žmogaus sukurtu kūriniu. Stabmeldystės problema niekada nebuvo susijusi su stabo technologiniu paprastumu. Ji kyla tada, kai žmogus kūriniui suteikia vietą, priklausančią tik Kūrėjui.
Kai įrankis tampa išganytoju
C. Chancey kelia esminį klausimą, ne ar DI yra pavojingas, bet kada žmogaus santykis su juo tampa stabmeldiškas. Kada technologija lieka įrankiu, o kada ji tampa objektu, kuriam žmogus patiki savo didžiausias viltis?
Krikščioniškoje tradicijoje stabmeldystė nėra tik senovinių statulų garbinimas. Tai žmogaus polinkis ieškoti prasmės, saugumo ir išgelbėjimo ten, kur jų negali būti. Stabu tampa viskas, kam suteikiama vieta, priklausanti tik Dievui. Todėl stabmeldystė pirmiausia yra širdies būsena.
Šiuolaikiniai stabai dažnai nėra pagaminti iš medžio ar akmens. Jais gali tapti idėjos, politinės vizijos, ar ekonominės struktūros. DI šiame kontekste įgauna ypatingą reikšmę, nes jis pirmą kartą žmonijos istorijoje sukuria technologiją, kuri atrodo primenanti kai kuriuos dieviškus atributus, kaip gebėjimą apdoroti milžiniškus informacijos kiekius ir atsakyti į klausimus.
Tačiau šie gebėjimai yra tik ribotas atspindys. DI nėra visažinis, nes priklauso nuo žmonių sukurtų duomenų, nėra visagalis, nes turi technines ribas, nėra visur esantis, nes priklauso nuo infrastruktūros. Vis dėlto žmogaus patirtyje jis gali sukurti beveik beribės galios įspūdį, o ši iliuzija tampa viena iš techno-stabmeldystės prielaidų.
Ši tendencija ypač matoma TESCREAL pasaulėžiūroje, kurioje DI dažnai pristatomas kaip priemonė išspręsti didžiausias žmonijos problemas, nuo ligų ir skurdo iki senėjimo ir mirties. Tokiu būdu technologinė pažanga įgyja beveik mesianistinį pobūdį, vietoje dvasinio išgelbėjimo siūlomas technologinis išsilaisvinimas, o vietoje žmogaus vidinio atsinaujinimo – algoritminis tobulinimas.
Ši kalba vis dažniau primena ne vien mokslinę, bet ir eschatologinę retoriką, kalbą apie žmonijos likimą ir naują erą. DI tampa ne tik technologiniu projektu, bet ir vilties simboliu.
Krikščioniškoji perspektyva čia primena esminę ribą, žmogaus problema nėra vien informacijos trūkumas ar technologinis nepakankamumas. Nuodėmė nėra klaida, kurią galima pašalinti tobulesniu algoritmu. Ji yra žmogaus širdies ir santykio su Dievu bei kitu žmogumi problema.
Todėl DI, kaip imago hominis , negali užimti imago Dei vietos. Jis gali padėti gydyti ligas, atrasti žinias ir gerinti gyvenimą, tačiau negali suteikti meilės, atleidimo, prasmės ar išgelbėjimo.
Teisingi troškimai, neteisinga kryptis
C. Chancey pastebi, kad technologinis optimizmas nėra vien puikybės ar klaidos išraiška. Jis atskleidžia gilesnius žmogaus širdies troškimus. Kai kalbama apie DI transcendenciją, atsiveria senas žmogaus klausimas, ar įmanoma peržengti savo ribotumą, įveikti kančią, ligas ir net mirtį?
Krikščioniškoji antropologija moko, kad šis ilgesys nėra atsitiktinis. Žmogus sukurtas bendrystei su Dievu, todėl jo širdyje glūdi begalybės troškimas. Kaip rašo šv. Augustinas: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol nenurimsta Tavyje“ (Confessiones, I, 1). Pats troškimas peržengti save nėra klaidingas, jis atspindi žmogaus pašaukimą ieškoti to, kas pranoksta ribotą egzistenciją.
Todėl C. Chancey siūlo į technologines vizijas žvelgti kritiškai. Po svajonėmis apie DI, kuris panaikins ligas, prailgins gyvenimą ar suteiks žmonijai didesnę išmintį, slypi tikri ir kilnūs troškimai. Problema nėra pats troškimas, problema yra tai, kur žmogus ieško jo išsipildymo.
Transhumanizmo siekis įveikti mirtį atspindi žmogaus ilgesį amžinam gyvenimui, tačiau krikščionybė šią viltį sieja ne su technologiniu sąmonės perkėlimu, o su prisikėlimu ir gyvenimu Dievo artume (1 Kor 15, 42-57). Panašiai tikėjimas superintelektu, kuris suteiks absoliučią išmintį, atspindi žmogaus troškimą pažinti tiesą, tačiau informacijos gausa nėra tas pats, kas išmintis. Algoritmas gali apdoroti duomenis, bet negali mylėti, atskirti gėrio nuo blogio ar prisiimti moralinės atsakomybės.
Todėl pagrindinė problema nėra tai, kad žmogus siekia didelių dalykų. Problema atsiranda tada, kai kūriniui suteikiama tai, kas priklauso tik Kūrėjui. Apaštalas Paulius šį pavojų apibūdino žodžiais: „Jie nepražūstančiojo Dievo šlovę iškeitė į mirtingo žmogaus atvaizdą…“ (Rom 1, 23).
Šiandien ši įžvalga tampa aktuali, kai technologijos pradedamos suvokti ne tik kaip priemonės, bet ir kaip išgelbėjimo kelias. Tačiau krikščioniškas požiūris nereiškia technologijų atmetimo. Mokslas ir kūryba gali būti geri žmogaus pašaukimo išraiškos būdai. Esminė riba yra ta, kad technologija turi tarnauti žmogui, o ne tapti jo viltimi.
Tikroji transcendencija
Diskusija apie DI būtų neišbaigta, jei apsiribotume vien teiginiu, kad jis nėra transcendentinis. Krikščioniškoji žinia nėra tik perspėjimas apie technologijų ribas. Ji pirmiausia skelbia, kad tikroji transcendencija nėra žmogaus sukurtas pasiekimas, ji yra Dievo dovana.
Šventajame Rašte Dievas apreiškia save kaip tą, kuris pranoksta kūriniją ir kartu į ją įžengia. Senojo Testamento žmogus patiria Dievo artumą, tačiau negali Jo visiškai aprėpti. Tačiau Naujajame Testamente įvyksta unikalus įvykis: Dievas ne tik kalba žmogui, bet pats tampa žmogumi. Kristus vadinamas „neregimojo Dievo atvaizdu“ (Kol 1, 15) ir „Dievo šlovės atšvaitu bei Jo esybės atvaizdu“ (Hbr 1, 3). Tai esminis skirtumas tarp Kristaus ir visų žmogaus sukurtų atvaizdų.
Žmogus yra sukurtas pagal imago Dei, o DI pagal imago hominis. Tačiau Kristus nėra nei žmogaus kūrinys. Jis yra amžinasis Dievo Sūnus, tikrasis ir nesukurtas Tėvo Atvaizdas. Todėl transcendencija krikščionybėje nėra žmogaus pasiekta riba, bet Dievo priartėjimas prie žmogaus.
Ši perspektyva leidžia kitaip pažvelgti į technologinius žmogaus siekius. Svajonės apie DI, transhumanizmą ir žmogaus ribų peržengimą dažnai slepia tikrus dvasinius troškimus. Žmogus trokšta pasaulio be kančios. Pats šis ilgesys nėra klaidingas, jis atspindi žmogaus pašaukimą ieškoti pilnatvės.
Algoritmas gali apdoroti duomenis, bet negali mylėti, atskirti gėrio nuo blogio ar prisiimti moralinės atsakomybės.
Technologinė utopija žada tobulą visuomenę, tačiau krikščionybė kalba apie Dievo Karalystę, ne žmogaus sukurtą sistemą, bet Dievo dovanotą naują kūriniją (Apr 21, 1-5). DI gali padėti spręsti problemas, tačiau negali išgydyti giliausių žmogaus egzistencijos žaizdų.
Panašiai ir pažinimo troškimas negali būti sutapatintas su informacijos kiekiu. DI gali apdoroti milžiniškus duomenų srautus, tačiau krikščioniškoji tradicija primena, kad tikroji išmintis kyla iš santykio su Dievu. „Kristuje slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3). Išmintis nėra vien gebėjimas apskaičiuoti, ji apima gebėjimą atskirti gėrį ir gyventi tiesoje.
Taip pat ir žmogaus troškimas nugalėti mirtį negali būti išspręstas vien technologinėmis priemonėmis. Transhumanizmas siekia pratęsti gyvenimą, tačiau krikščioniškoji viltis remiasi ne amžinu biologiniu išlikimu, o Kristaus prisikėlimu ir viso žmogaus atnaujinimu (1 Kor 15, 53).
Todėl DI, kad ir koks pažangus būtų, jis gali imituoti žmogaus kalbą, kūrybiškumą ir samprotavimą, tačiau negali perteikti Dievo gyvenimo. Klausimas nėra, ar DI vieną dieną pranoks žmogaus intelektą. Tikrasis klausimas yra, kur žmogus ieškos savo didžiausios vilties? Jei ji nukreipta į imago hominis, ji lieka ribota. Jei ji nukreipta į Kristų, žmogus atranda tai, ko visada ieškojo, ne dirbtinę transcendenciją, bet gyvą bendrystę su Dievu.
Ekonomika, technologija ir naujoji stabmeldystė
Kiekviena technologinė revoliucija keičia ne tik žmogaus gyvenimo būdą, bet ir jo supratimą apie save bei pasaulį. Vieną svarbų istorinį paralelės pavyzdį randame Apaštalų darbų 19 skyriuje. Efeze apaštalo Pauliaus skelbta Evangelija susidūrė ne tik su religiniu pasipriešinimu, bet ir su ekonomine sistema, paremta Artemidės kultu. Miesto amatininkai gamino sidabrines deivės statulėles, o šis verslas buvo glaudžiai susijęs su žmonių religiniu gyvenimu.
Sidabrakalys Demetrijus perspėjo kitus amatininkus: „Iš šio verslo mes turime savo gerovę“, nes Paulius mokė, kad „rankomis padaryti dievai nėra dievai“ (Apd 19, 25-26). Šis epizodas atskleidžia svarbią stabmeldystės dinamiką, kai tam tikras objektas ar idėja tampa ne tik tikėjimo, bet ir ekonominės sistemos pagrindu, jos kritika suvokiama kaip grėsmė visam gyvenimo būdui.
Ši paralelė aktuali ir šiandien. DI tapo viena svarbiausių pasaulinės ekonomikos sričių. Į jo plėtrą investuojamos milžiniškos lėšos, o technologijų sektoriuje vis dažniau kalbama ne tik apie efektyvumą, bet ir apie žmonijos ateitį. Ekonominiai interesai ir technologinės vizijos ima stiprinti vienas kitą, kuo daugiau investuojama į DI, tuo labiau jis pristatomas kaip neišvengiamas kelias į geresnę ateitį.
Šiuolaikiniai technologijų kūrėjai nėra tiesioginiai senovės sidabrakalių analogai. Jie nekuria stabų sąmoningai. Tačiau jų kuriamos sistemos gali įgyti simbolinę reikšmę, pranokstančią praktinę paskirtį. Įrankis gali tapti pažado nešėju, o technologija objektu, į kurį žmogus sudeda savo viltis.
Būtent čia išlieka aktualūs Pauliaus žodžiai apie žmogaus polinkį supainioti kūrinį su Kūrėju. DI gali būti nepaprastai vertingas įrankis, tačiau jis negali suteikti atsakymo į žmogaus egzistencijos klausimus.
Todėl krikščioniškasis atsakas nėra technologijų atmetimas. Priešingai, jis kviečia atsakingai dalyvauti kuriant ateitį ir išlaikant aiškią ribą tarp žmogaus kūrinio ir Kūrėjo.
Technologijų srityje reikia išmintingų krikščioniškų balsų
DI vis sparčiau skverbiantis į sritis, kurios ilgą laiką buvo laikomos išskirtinai žmogaus lauku (sąmonės, prasmės, kūrybos, moralinės atsakomybės ir egzistencijos klausimus), visuomenei reikės technologinių žinių ir išminties. Reikės žmonių, gebančių matyti ne vien tai, ką technologija gali padaryti, bet ir tai, ką ji reiškia žmogui.
Šiandien ypač reikalingi technologijų specialistai, kurie kartu yra giliai susipažinę su Šventuoju Raštu, krikščioniškąja antropologija ir ilga teologinės refleksijos tradicija. Tai ypatingas pašaukimas krikščionims, dirbantiems technologijų srityje, DI kūrėjams, inžinieriams, tyrėjams, verslo vadovams, universitetų dėstytojams ir studentams.
Reikia žmonių, kurie galėtų kalbėti tiesą ten, kur kuriamos ateities technologijos Silicio slėnio valdybose, tokiose organizacijose kaip „DeepMind“ ir ‚Anthropic“ tyrimų laboratorijose.
Šiose erdvėse keliami klausimai nėra vien techniniai. Jie paliečia pačią žmogaus būties esmę. Ar DI sistemos gali būti sąmoningos? Ar jos gali turėti moralinį statusą ar teises? Ar DI gali patirti kančią? Ar jis gali būti laikomas atsakingu už savo veiksmus? Ar galima jam patikėti sprendimus, darančius įtaką žmogaus gyvybei, laisvei ir orumui? Ar DI taps priemone žmogaus išlaisvinimui, ar nauja priklausomybės forma? Ar jis liks žmogaus sukurtu įrankiu, ar taps klaidingu pakaitalu tam, kas tradiciškai buvo siejama su Dievu?
Atsakymai į šiuos klausimus nėra vien kompiuterių mokslo srityje. Technologija gali paaiškinti, kaip veikia algoritmas, tačiau ji pati negali atsakyti, kokia yra žmogaus vertė, kodėl egzistuoja moralė ar kokia yra galutinė gyvenimo prasmė.
Krikščionių, turinčių įtaką DI plėtrai, užduotis nėra atmesti technologinę pažangą. Priešingai, jie kviečiami pripažinti DI grožį kaip žmogaus kūrybingumo ir Dievo suteiktų gebėjimų atspindį. Žmogus, sukurtas pagal imago Dei, geba kurti ir formuoti pasaulį.
Todėl krikščioniškas požiūris į DI nėra nei aklas entuziazmas, nei baimės kupinas atmetimas. Tai kvietimas į išmintingą atsakomybę. Technologijos gali tapti priemonėmis tarnaujant švietimui, kūrybai, medicinai, mokslui ir teisingumui. Tačiau jos turi likti priemonėmis, o ne tapti stabais. Mūsų užduotis nėra bijoti ateities. Mūsų užduotis ją formuoti su išmintimi ir atsakomybe, nukreipiant žmogaus sukurtus įrankius tarnauti tikrajam gėriui.
