Evangelistas Matas pasakoja, kaip apaštalai sutiko Jėzų nakties metu, labai neįprastomis sąlygomis. Pučiant stipriam vėjui, ežeras stipriai bangavo, ir mokiniai pamatė kažką einant per bangas. Jie nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, ėmė šaukti. Tik staiga išgirdo pažįstamą balsą: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27).
Petras suabejojo, ar tikrai čia jų Mokytojas: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“ (Mt 14, 28). Jėzus pakvietė ateiti. Petras pradėjo eiti, bet, pamatęs dideles bangas, išsigando ir ėmė skęsti. Tuomet Jėzus ištiesė Petrui ranką ir pasakė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 31).
Pirmojoje Karalių knygoje pasakojama, kaip pranašas Elijas bėgo nuo karalienės Jezabelės grasinimo jį nužudyti. Pavargęs ir pilnas baimės pranašas dykumoje atsisėdo po kadagiu ir šaukė: „Gana! Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“ (1 Kar 19, 4). Stebuklingai pamaitintas pranašas keturiasdešimt dienų ir naktų keliavo per dykumą iki Horebo kalno. Čia Elijui apsireiškė Dievas ir pavedė atlikti svarbią užduotį.
Žmonių gyvenime dažnai pasitaiko audrų; nuo jų nėra apsaugoti ir tikintys bei Dievą mylintys žmonės. Tai gali būti netikėtai užklupusi liga, mums bloga linkintys žmonės, didelė nesėkmė darbe etc.
Ištikus pavojui ar patiriant didelį sunkumą, pirmoji žmogaus reakcija būna sumišimas ir baimė. Baimės veikiamas žmogus karštligiškai mąsto, kaip pašalinti grėsmingą situaciją. Panašiai kaip apaštalas Petras, maldaujame Dievo pagalbos, o dangus dažnai tyli. Tai valandėlės, kai išbandomas mūsų pasitikėjimas Dievu.
Sovietmetį leidžiant „LKB Kroniką“, nuolat „ežeras bangavo“– nebuvo kitos atramos, kaip tik viską patikėti Dievo Apvaizdos globai. Dar didesnės bangos ritosi atsidūrus KGB kalėjime. Menu tą momentą, kai uždarė į kalėjimo kamerą. Pabučiavau kameros grindis ir pasakiau: „Viešpatie, tau patikiu savo ateitį, – dabar aš jau nieko negaliu!“ Ir bangos nurimo. Jeigu nebūtų buvę gero maldos santykio su Dievu, anuomet būtų buvę sunku išlaikyti audros egzaminą.
Žmonių gyvenime dažnai pasitaiko audrų; nuo jų nėra apsaugoti ir tikintys bei Dievą mylintys žmonės.
„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27). Šie Jėzaus žodžiai yra nuoroda kiekvienam iš mūsų, kas gali garantuoti mums žmogiškąjį saugumą. Tas garantas negali būti nei geri žmonės, nei galinga partija, nei gerovės valstybė. Tas garantas gali būti tik Dievas. Tačiau ir Dievas negarantuoja, kad užtikrins mums ramų gyvenimą pagal mūsų įsivaizdavimą.
Evangelijos pasakojimas apie Petro susitikimą su Jėzumi nakties metu virš audringų bangų kviečia mus labai pasitikėti Dievo vedimu. Mūsų gyvenime nieko nenutinka be Dievo žinios. Tačiau nenorėkime, kad Dievas apsaugotų mus nuo bet kokių negandų. Juk net pats Dievo Sūnus Jėzus Kristus Alyvų kalne sunkiai išgyveno artėjančią savo kančią ir meldėsi: „Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…“ (Mk 14, 36–37).
Apaštalas Paulius, skelbdamas Gerąją naujieną, taip pat patyrė didelių persekiojimų, bet nenuleido rankų ir uoliai tarnavo Bažnyčiai. Laiške romiečiams jis rašė: „Visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 37–39).
Savo dabartį ir ateitį sudėkime į Dievo rankas ir būkime tikri, kad Viešpats mūsų neapleis.
