Pranešimas skaitytas, 2026 m. liepos 23–25 d. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ organizuojamame tarptautiniame seminare „Konkurencingumo kompasas. Įgūdžių ir kokybiškų darbo vietų skatinimas bei socialinio dialogo stiprinimas“.
Popiežius Leonas XIV savo pirmąją encikliką Magnifica humanitas („Žmonijos didybė“), apie žmogiškojo asmens išsaugojimą dirbtinio intelekto epochoje, pradeda šiais žodžiais: „Žmonija, pilna didybės, sukurta Dievo, šiandien stovi prieš lemtingą pasirinkimą: statyti naują Babelio bokštą ar kurti miestą, kuriame galėtų gyventi Dievas ir žmonija. Kiekviena karta paveldi sunkią užduotį: suteikti savo laikmečiui žmogišką veidą ir padaryti taip, kad, istoriniame žmonijos brendime, išliktų kiekvieno žmogiškojo asmens orumas, tvirtėtų teisingumas ir stiprėtų brolybė. Tačiau kiekvienais laikais taip pat egzistuoja pavojus padaryti pasaulį dar labiau nežmogišku ir neteisingu. Kai pasaulio žmogaus veidas pradeda išsikreipti, mes, krikščionys, kreipiamės į Dievą, kuris tapo kūnu, nes „žmogaus paslaptis pilnai atsiskleidžia tik įsikūnijusio Žodžio paslapties šviesoje“. Jėzuje Kristuje šis didysis žmogiškumas pasirodė kaip Kelias, Tiesa ir Gyvenimas ir atvėrė kiekvienam iš mūsų galimybę augti link tobulybės.“
Popiežius Leonas XIV dabartinį laikmetį mato kaip epochinį lūžį. Jis jį lygina su XIX a. antrąja puse, kai pirmosios pramonės revoliucijos metu, pereinant iš feodalizmo į kapitalizmą, Vakarų visuomenėse įvyko tektoniniai socialiniai ir ekonominiai lūžiai. Tuomet formavosi privatus kapitalas, darbininkų luomas ir auganti jų tarpusavio konfrontacija. Ankstyvajame šios epochos etape besiformuojančios darbininkų klasės gyvenimo ir darbo sąlygos buvo nežmoniškos, o jų orumas – sistemingai pažeidžiamas. Išeitį – revoliucijos kelią, iš susidariusios situacijos siūlė Karlas Marksas – ragindamas darbininkų luomą sukilti, perimti darbo priemones iš jas valdančio besiformuojančio kapitalistų luomo ir įvesti proletariato diktatūrą.
Kaip alternatyvą Karlo Markso ir jo sekėjų siūlomam sprendimui 1891 m. Katalikų Bažnyčios popiežius Leonas XIII parašė savo garsiąją encikliką Rerum Novarum („Apie naujus dalykus“). Joje nagrinėjami XIX a. pabaigos socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, kuriuos sukėlė pramonės revoliucija: darbininkų teisės, teisingas atlyginimas, profesinių sąjungų svarba, privačios nuosavybės teisė ir valstybės vaidmuo sprendžiant socialines problemas.
Popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarum laikoma pirmuoju ir vienu iš svarbiausių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo dokumentų. Jo siūlymas buvo ne revoliucija, bet dialogas – darbininkams telktis į profesines sąjungas, įgyti derybinę galią ir tartis su darbo priemonių savininkais, nes popiežiaus įsitikinimu, ir vieniems, ir kitiems reikia vieni kitų. Ši enciklika tapo impulsu profesinių sąjungų kūrimuisi ir jų teisiniam pripažinimui daugelyje pasaulio šalių
Popiežiaus Leono XIII pasiūlytas kelias ženkliai prisidėjo ir padėjo apsaugoti Vakarų Europą nuo marksizmo siūlyto revoliucijos kelio. Tuo tarpu Rusijos caras Nikolajus II neleido Rusijoje perimti Katalikų Bažnyčios siūlyto socialinio mokymo principų ir metodų, draudė darbininkams jungtis į profesines sąjungas, jos buvo draudžiamos ir persekiojamos. Rusija nusekė K. Markso pasiūlytu revoliucijos keliu, kurio pasekmes patiria iki šiol.
Tarpukario Lietuvoje prie Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo taikymo Lietuvoje aktyviai prisidėjo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jis palaikė ir atvirai rėmė darbininkų teisę jungtis į profesines sąjungas bei streikuoti tais atvejais, kai yra pažeidžiamas jų orumas ir teisės.
Neatsitiktinai dabartinis Romos Katalikų Bažnyčios popiežius po išrinkimo pasirinko būtent Leono XIV vardą. Jau pirmame savo pirmosios enciklikos skyriuje jis atsigręžia į popiežių Leoną XIII, kalbėdamas apie dirbtinį intelektą kaip apie šių laikų „naujus dalykus“. Besiformuojančioje naujoje dirbtinio intelekto epochoje Leonas XIV kviečia ieškoti išeičių ir sprendimų remiantis savo pirmtako popiežiaus Leono XIII pradėtu formuoti Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu.
Pirmuosiuose enciklikos Magnifica Humanitas skyriuose Leonas XIV primena popiežiaus Leono XIII inicijuotą Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, jo raidą ir pagrindinius principus.
- Žmogaus orumas. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl jo gyvybė ir orumas yra neliečiami nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Visos socialinės, ekonominės ir politinės sistemos turi padėti žmogui išsiskleisti ir klestėti, o ne atvirkščiai, naudoti žmogų kaip priemonę savo interesams tenkinti.
- Bendrasis gėris. Visuomenė turi būti organizuojama taip, kad sudarytų sąlygas visiems žmonėms ir bendruomenėms visapusiškai vystytis ir klestėti. Bendrasis gėris nėra visuomenės ar atskirų jos grupių viešasis interesas – jis apima daug plačiau – gėrius ir kas ypatingai svarbu – jų visumą, kuri yra pagrindas kiekvieno asmens visapusiškam klestėjimui.
- Solidarumas. Žmonės yra tarpusavyje susiję ir atsakingi vieni už kitus. Solidarumas reiškia ne tik užuojautą, bet ir aktyvų rūpinimąsi kitų, ypač silpniausiųjų, gerove ir klestėjimu.
- Subsidiarumas. Aukštesnio lygmens institucijos neturėtų perimti to, ką gali atlikti žemesnio lygmens bendruomenės, šeimos ar patys žmonės. Valstybės užduotis – padėti, kai to reikia, bet nepakeisti asmeninės ar vietos bendruomenių atsakomybę.
- Socialinis teisingumas. Visuomenė ir jos institucijos turi skirti ypatingą dėmesį skurdžiausiems, pažeidžiamiausiems ir socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms, kad kiekvienas gautų tai, kas jam teisingai priklauso.
- Darbo orumas ir darbuotojų teisės. Darbas yra žmogaus pašaukimo dalis, o ne vien prekė. Darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, saugias darbo sąlygas, poilsį, teisę telktis į profesines sąjungas ir aktyviai dalyvauti ekonominiame bei socialiniame visuomenės gyvenime.
- Teisės ir pareigos. Kiekvienas žmogus turi prigimtines teises – į gyvybę, religijos, sąžinės ir žodžio laisvę, darbą, išsilavinimą ir kt. Tačiau kartu jis turi ir pareigą gerbti kitų žmonių teises bei prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo ir puoselėjimo.
- Rūpinimasis kūrinija. Žmogus yra atsakingas už gamtos ir visos kūrinijos išsaugojimą. Aplinkos apsauga laikoma moraline pareiga tiek dabarties, tiek ir būsimoms kartoms.
Šiuos principus galima suvokti kaip tarpusavyje susijusią sistemą:
- Žmogaus orumas yra pagrindas.
- Bendrasis gėris yra tikslas.
- Solidarumas ir subsidiarumas yra du pagrindiniai veikimo principai.
- Meilė vargšams, darbo orumas, teisės ir pareigos bei rūpinimasis kūrinija parodo, kaip šie principai taikomi konkrečiose gyvenimo srityse.
Popiežius Leonas XIV primena, kaip šie principai buvo nuosekliai plėtojami nuo Leono XIII enciklikos Rerum Novarum iki vėlesnių popiežių socialinių enciklikų bei Vatikano II Susirinkimo dokumentų ir šiandien sudaro Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindą. Popiežius kviečia remtis šiuo pagrindu kaip esminių principų visuma, padedančia apmąstyti šio laikmečio „naujiems dalykams“, kai „susiklostė nauja situacija: naujosios technologijos dėl savo galios ir visa apimančio pobūdžio skverbiasi į patį kasdienio gyvenimo audinį, daro įtaką sprendimų priėmimui ir giliai veikia kolektyvinę sąmonę“.
Savo enciklikoje Leonas XIV atkreipia dėmesį į visiškai naują, grėsmingą reiškinį, ryškėjantį dirbtinio intelekto kūrimo procese: „Kadaise būtent valstybės kūrė ir nukreipdavo inovacijas. Tačiau šiandien pagrindiniais pažangos varikliais tampa privačios, dažnai tarptautinės korporacijos, disponuojančios ištekliais ir galimybėmis, pranokstančiomis daugelio vyriausybių pajėgumus. Todėl technologinė galia įgauna naują, daugiausia privatų pavidalą – ir būtent dėl to ją tampa dar sunkiau atpažinti, valdyti bei nukreipti bendrojo gėrio link. Štai kodėl mums būtina pradėti bendrą įžvalgą, gebančią prasiskverbti į vykstančių pokyčių dvasines ir kultūrines šaknis. Jei apsiribosime vien dabartinėmis aplinkybėmis, mūsų kelią vietoj mūsų lems viena po kitos kylančios krizės. Gyvename spartaus virsmo laikotarpiu – tikrąja epochų kaita: vieni kovoja dėl naujųjų technologijų ateities, kiti mėgina jas suprasti, o dauguma žmonių laukia nuošalyje, stebėdami, kas vyksta, ir tikėdamiesi, kad viskas kažkaip susiklostys į gera. Todėl prieš mūsų sąžinę iškyla esminiai klausimai, kurių nebegalime išvengti: kur link einame? Kokio tikslo siekiame? Kokį kelią turime pasirinkti – kaip žmonių bendruomenė ir kaip atskiros tautos?“.
Enciklikoje Leonas XIV kviečia nebūti vien pasyviais vykstančių procesų stebėtojais, nes tai kas šiuo metu vyksta neaplenks nei vieno.
Pagrindinis popiežiaus keliamas klausimas yra šis: ar tai kaip yra plėtojamas dirbtinis intelektas padės žmogui būti labiau žmogumi, ar priešingai – gali jį sunaikinti ir dar labiau pavergti? Bažnyčios misiją popiežius supranta kaip pagalbą visuomenei pamatyti tikrovę tokią, kokia ji iš tiesų yra.
Pagrindinė grėsmė, kurią įžvelgia popiežius, yra tai, kad didžiųjų technologijų kompanijų vykdomas dirbtinio intelekto kūrimas iš esmės orientuojamas į pelno ir efektyvumo didinimą, o ne į tai, kad dirbtinis intelektas padėtų žmogui būti labiau žmogumi – santykį su Dievu, kitu žmogumi ir kūrinija plėtojančia būtybe.
Popiežius perspėja apie stiprėjančių transhumanizmo ir posthumanizmo ideologijų grėsmę, kurios tampa dirbtinio intelekto kūrėjų ideologiniu pagrindu. Kuriamas mitas ir utopija, kad technologijos patobulins žmogų ir padės jam išsivaduoti iš savo, kaip kūrinio, ribotumo. Teigiama, kad dirbtinis intelektas pakeis žmogų, išsilaisvins jį iš darbo, padarys laisvą ir laimingą.
Pagrindinis popiežiaus keliamas klausimas yra šis: ar tai kaip yra plėtojamas dirbtinis intelektas padės žmogui būti labiau žmogumi, ar priešingai – gali jį sunaikinti ir dar labiau pavergti?
Popiežius tokią kryptį įvardija kaip puikybe persmelktą žmogaus bandymą statyti naują Babelio bokštą. Jis siūlo kitą kryptį – Šv. Rašte aprašytą vykusį Jeruzalės miesto atstatymą, kai žydų tauta, sugrįžusi iš Babilono tremties, vadovaujama Nehemijui buvo sutelkta solidariai ir kryptingai veikti, dedant akmenį prie akmens, kad būtų atkurta tai, kas sugriauta, ir apsaugota tai, kam gresia pavojus.
Popiežius perspėja, kad „jei technologinė pažanga vyksta be atitinkamos etinės ir socialinės brandos, gali nutikti taip, kad priemonių daugės, o žmogiškumo – ne. „Turėti daugiau“ nereiškia „būti geresniam“. Kyla pavojus, kad žmogaus asmens vertė bus vertinama pirmiausia pagal tai, ką jis sukuria ar pagamina“.
Todėl Leonas XIV siūlo pirmiausia stabtelėti, t.y. pristabdyti technologijų kompanijų įjungtą dirbtinio intelekto kūrimo greitintuvą. Jo nuomone, visuomenė ir visa socialinė aplinka nebespėja atsakingai reaguoti į dirbtinio intelekto kūrėjų formuojamų naratyvų ir vykstančių procesų pagreitį. Net ir patys DI kūrėjai ne kartą atvirai pripažino, kad pilnai nesuvokia kur nuves jų kuriamų technologijų pagrindu vykstantys pokyčiai.
Popiežius mato didžiulę grėsmę tame, kad: „daugeliu atvejų skaitmeninėje erdvėje platformų, infrastruktūros, duomenų ir skaičiavimo pajėgumų kontrolė priklauso ne valstybėms, o stambioms ekonominėms ir technologijų bendrovėms, kurios iš esmės nustato prieigos sąlygas, turinio matomumą ir pačią galimybę dalyvauti skaitmeninėje erdvėje. Kai tokio masto galia sutelkiama nedaugelio asmenų ar organizacijų rankose, ji lengvai tampa nepermatoma ir išsprūsta iš visuomenės kontrolės. Dėl to didėja iškreiptos raidos rizika, sukurianti naujas priklausomybės, diskriminacijos, manipuliavimo ir nelygybės formas.“
Popiežius savo enciklikoje visą skyrių, pavadintą „Darbo orumas skaitmeninės transformacijos epochoje“, skiria darbo reikšmei žmogaus gyvenime apmąstyti. Jis primena pagrindinę Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo mintį apie darbą, kad „darbas yra „pagrindinis raktas“ visam socialiniam klausimui suprasti, nes per darbą žmogus ugdo ir plėtoja daugelį savo būties matmenų. <…> Užduotis yra sudaryti kiekvienam žmogui galimybę oriai gyventi iš savo darbo. Šiandien automatizacijos, robotikos ir dirbtinio intelekto derinys sparčiai keičia pačią darbo struktūrą. Teigiama, kad tai turėtų pagerinti gyvenimą visiems. Tačiau iš tikrųjų „nauji“ darbo būdai nebūtinai yra geresni, nes nors dirbtinis intelektas žada didinti produktyvumą, išlaisvindamas žmones nuo rutininių užduočių, dažnai jis verčia darbuotojus prisitaikyti prie mašinų greičio ir reikalavimų, užuot projektavus mašinas taip, kad jos padėtų dirbantiesiems. Todėl, priešingai nei skelbiama apie DI privalumus, šiuolaikiniai technologiniai sprendimai paradoksaliai gali mažinti darbuotojų kvalifikaciją, paversti juos automatizuotos stebėsenos objektais ir apriboti jų veiklą griežtai apibrėžtomis, pasikartojančiomis užduotimis.
Būtinybė prisitaikyti prie technologijų raidos tempo gali susilpninti darbuotojų autonomijos jausmą ir slopinti jų kūrybiškumą bei gebėjimą diegti naujoves, kurių iš jų tikimasi darbo procese. Būtent siekiant išvengti tokių tendencijų, būtina kurti sistemas, orientuotas į žmogų, o ne vien į produktyvumą.“
Taip pat popiežius perspėja ir apie didėjančią bedarbystės grėsmę: „Šiandien, „ketvirtosios pramonės revoliucijos“ epochoje, šis pavojus [bedarbystės] tampa dar aktualesnis, nes inovacijos dažnai suvokiamos vien kaip priemonė mažinti sąnaudas ir didinti pelną. Tam tikromis aplinkybėmis galime pagrįstai nuogąstauti dėl reikšmingo ir spartaus prieinamų darbo vietų mažėjimo. Tai gali sukelti grandininę reakciją, kuri giliai paveiktų šeimas, jaunimą ir vietos ekonomiką. Daugelyje sektorių tai jau lemia naujas nestabilaus užimtumo ir nelygybės formas: nedidelė dalis aukštos kvalifikacijos specialistų gauna itin didelį atlygį, o didelė darbingo amžiaus gyventojų dalis susiduria su vis mažėjančiu darbo užmokesčiu“.
Popiežius rašo: „Tose pasaulio dalyse, kuriose darbo galimybės mažėja arba iš esmės keičiasi dėl technologinių ir organizacinių procesų, nepavaldžių demokratinei kontrolei, būtina iš naujo apmąstyti patį darbą ir jo ryšį su pilietiniu dalyvavimu, kad užimtumo stoka nepakirstų žmogaus dalyvavimo visuomenės gyvenime.“
Anot popiežiaus: „Darbo rinka yra viena iš sričių, kuriose su naujosiomis technologijomis susiję pavojai pasireiškia ryškiausiai. Todėl būtina prisiminti, kad ekonominė laisvė nėra absoliuti – ji visada turi būti derinama su bendruoju gėriu ir kiekvieno žmogaus orumu. Verslumas gali būti kilnus pašaukimas, galintis kurti gerovę ir gerinti visų gyvenimą, jeigu pripažįstama, kad orių darbo vietų kūrimas ir tikrą vertę turinčio darbo puoselėjimas yra svarbi tarnystės visuomenei dalis, o ne kintamasis, priklausantis vien nuo pelno.“
Popiežius taip pat perspėja, kad dabartinė ekonominė sistema formuoja sąlygas, kad „kapitalo pajamos [pajamos iš investicijų] rizikuoja nustelbti pajamas iš darbo, o darbo pajamos dažnai atsiduria ekonominės sistemos pagrindinių interesų periferijoje.“
Todėl jis ragina nepasiduoti tik „laisvos rinkos“ rankai, bet formuoti „politiką, kurios uždavinys – kreipti ekonominius ir technologinius procesus į bendrąjį gėrį, skatinant orų darbą, socialinę įtrauktį ir teisingą inovacijų teikiamų gėrybių paskirstymą.“
Baigdamas savo pirmąją encikliką Magnifica Humanitas popiežius Leonas XIV kviečia: „būti ne tais, kurie abejingai stebi socialinius ir kultūrinius lūžius ar samprotauja apie nuosmukį, bet vyrais ir moterimis, pasirengusiais darbuotis istorijos statybvietėse – mokslinių tyrimų laboratorijose, technologijų įmonėse, mokyklose, žiniasklaidoje, institucijose ir vietos bendruomenėse, – kad atkurtume tai, kas sugriuvo, ir apsaugotume tai, kam gresia pavojus.“
