Trisdešimt trejus metus Jėzus gyveno neviešą gyvenimą Nazarete. Kartu su globėju Juozapu dirbo, kad šeima galėtų nors ir kukliai pragyventi. Šeštadieniais, kaip ir visi geri izraelitai, Jėzus nueidavo į Nazareto sinagogą pasimelsti ir pasiklausyti Dievo žodžio aiškinimo.
Šis uždaras gyvenimas tęsėsi iki jo krikšto Jordano upėje. Nuo tada Jėzus skelbs Gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Žinia apie naują Galilėjos Mokytoją, kuris ne tik moko, bet ir daro nuostabius darbus, sklido ir traukė vis gausesnes žmonių minias.
Vieną dieną Jėzų pasiekė žinia apie Jono Krikštytojo nužudymą. Nujausdamas pavojų, Jėzus pasitraukė į dykvietę. Tačiau žmonės ir čia Jėzų susirado ir nusekė paskui jį.
Klausytojai buvo sužavėti Jėzaus mokymo taip, kad net vakarui atėjus nesiskirstė į namus. Jėzaus mokiniai buvo susirūpinę ir patarė jam paleisti žmones, kad jie galėtų pailsėti ir pavalgyti. Jėzus nepaklausė mokinių ir paliepė jiems žmones pamaitinti. Galime nesunkiai įsivaizduoti mokinių sumišimą išgirdus tokį Jėzaus paliepimą. Evangelistas Matas pasakoja apie Jėzaus padarytą stebuklą – penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėm pamaitintus penkis tūkstančius vyrų (žr. Mt 14, 13–21).
Mes kartais apsiprantame su Eucharistijos šventimo paslaptimi ir ne visada išgyvename tą slėpiningą Mišių aktą, kurio metu esame maitinami Jėzaus Kūnu ir Krauju.
Kitą dieną po duonos padauginimo stebuklo Kafarnaumo sinagogoje Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Išgirdę šiuos žodžius daugelis Jėzaus klausytojų kalbėjo: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60), ir nuo to meto daugiau su Jėzumi nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė dvylikos mokinių: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 67–69).
Duonos padauginimo stebuklas buvo tarsi įžanga – žmonių paruošimas dar didesniam stebuklui, kai Jėzus maitins juos ne padauginta duona, bet savo Kūnu ir Krauju. Prieš kančią Jėzus pakvietė mokinius į Paskutinės vakarienės menę, pasakė atsisveikinimo kalbą ir įsteigė Eucharistiją.
Evangelistas Lukas taip aprašo Eucharistijos įsteigimą: „Paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė Naujosios Sandoros mano kraujo, kuris už jus išliejamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19–20).
Bažnyčia vykdo Jėzaus paliepimą tai daryti jo atminimui ir švenčia Eucharistiją – šventąsias Mišias. Švenčiant Mišias žmonės pirmiausia pamaitinami Dievo žodžiu, kai skaitomos ištraukos iš Šventojo Rašto. Mišių kulminacija būna, kai kunigas ar vyskupas paima duoną ir Jėzaus paliepimu taria žodžius: „Tai yra mano kūnas“; po to paėmęs taurę vyno taria: „Tai yra taurė mano kraujo, kuris už jus išliejamas.“ Tariant šiuos žodžius paaukota duona ir vynas tampa tikru Jėzaus Kūnu ir Krauju, kurį priima Mišias švenčiantis dvasininkas ir Mišių dalyviai.
Mes kartais apsiprantame su Eucharistijos šventimo paslaptimi ir ne visada išgyvename tą slėpiningą Mišių aktą, kurio metu esame maitinami Jėzaus Kūnu ir Krauju. Šį sekmadienį yra proga pamąstyti apie duonos padauginimo stebuklą ir padėkoti Dievui, kad esame maitinami dangiškąja Duona, kuri yra Jėzaus Kūnas ir Kraujas.
