Rugpjūčio 9-osios vidudienio maldoje popiežius Leonas XIV komentavo Evangelijos pagal Matą skaitinį, skirtą šiam sekmadieniui (Mt 14, 22–33), apie Jėzaus mokinius, kurie Galilėjos ežere pateko į audrą, baiminosi pražūti, bet buvo išgelbėti vandeniu atėjusio Jėzaus. Nors toks stebuklas padarė didelį įspūdį, ne jis savaime yra svarbiausias.
Kai Jėzus prisiartina prie išsigandusių mokinių ir juos padrąsina – „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ – jo buvimas pakeičia jų jausmus, Petras netgi pats žengia keletą žingsnių vandeniu link Jėzaus, bet vėl išsigąsta, suabejoja ir pradeda skęsti, Jėzui tenka jį išgelbėti. Kai mokytojas įlipa į jų valtį, iš mokinių širdžių kyla spontaniškas tikėjimo išpažinimas: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
Kad tai suprastų, nepakako vien pamatyti stebuklą ar pelnyti palankumą žmonių akyse: jie turėjo patirti savo silpnumą ir šioje patirtyje atpažinti Dievo buvimą. Tik taip jie galėjo iš tiesų atmerkti akis ir širdį jo artumui, atrasti ramybę net ir audros viduryje.
Vieną dieną Jėzus mokiniams pasakys: „Jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, […] pasakytumėte šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, ir taip atsitiktų“ (žr. Mt 21, 21). Tai jie ir patyrė būdami ežere: Kristaus ramybė, jam meldžiantis ant kalno, pasiekė juos audroje įtūžyje.
„Tad šis stebuklas mus moko vieno svarbaus dalyko: visų pirma, nesipuikuoti dėl sėkmės ir niekada nepervertinti savęs. Tuo pačiu metu – nenusiminti net tamsiausiais momentais, kai jaučiamės bejėgiai prieš problemas, kai, nepaisant mūsų pastangų, atrodo, kad einame atgal, o ne į priekį. Jėzus mūsų nepalieka jokiomis aplinkybėmis ir jei nuolankiai priimsime jį į savo gyvenimo valtį – malda, Sakramentais, klausydamiesi jo Žodžio – jame rasime ramybę, šviesą ir stiprybę savo kelionėje“, – sakė popiežius, melsdamas Marijos, palaimintos dėl savo tikėjimo, užtarimo.
