Vatikano leidykla išleido pirmąją popiežiaus Leono XIV tekstų apie taiką antologiją „Neginkluota ir nuginkluojanti. Taika yra dovana“, kurioje surinkti svarbiausi nuo jo išrinkimo 2025 m. gegužės 8 d. pasakyti pasisakymai apie taiką. Leidinį pradeda iki šiol neskelbta paties popiežiaus parašyta pratarmė.
Knygos sudarytojas, „Oasis“ fondo komunikacijos direktorius Alessandro Banfi (Alesandras Banfis), teigė, kad leidinio tikslas – prieinama forma pristatyti svarbiausią pirmųjų Leono XIV pontifikato metų mokymą apie taiką. Pasak jo, popiežiaus pratarmė pateikia vieną svarbiausių raktų Leono XIV mąstymui suprasti.
Pratarmėje Leonas XIV primena pirmuosius prisikėlusio Kristaus žodžius apaštalams – „Ramybė jums!“ – ir pabrėžia, kad pirmoji Prisikėlusiojo dovana žmonijai buvo taika. Tačiau ši dovana buvo brangiai iškovota, nes „šlovingajame Mokytojo iš Nazareto kūne tebebuvo kančios žaizdos“. Pasak A. Banfi, popiežiaus siūloma taika „nėra abstrakti, naivi ar ideologizuota hipių taikos samprata“, bet taika, kuri „veda per pasaulio skausmą, prieštaravimus ir žaizdas“.
Pasak A. Banfi, popiežiaus siūloma taika „nėra abstrakti, naivi ar ideologizuota hipių taikos samprata“, bet taika, kuri „veda per pasaulio skausmą, prieštaravimus ir žaizdas“.
Knygos sudarytojas pabrėžė, kad krikščioniškasis taikos supratimas kyla iš konkrečios patirties, o pirmiausia – iš suvokimo, kad „taika yra dovana“. Todėl kiekvienas yra atsakingas ne tik melstis už taiką, skatinti tarpreliginį dialogą ir raginti pasaulio lyderius darbuotis taikos labui, bet ir puoselėti vidinę taiką.
Leonas XIV pažymi, kad šiandien taika dažnai paminama ir išjuokiama. Remdamasis 2026 m. Pasauliniu taikos indeksu, jis primena, kad 103 pasaulio valstybės vienaip ar kitaip yra įtrauktos į karus ar ginkluotus konfliktus. Popiežius perima Pranciškaus vartotą apibūdinimą apie „Trečiąjį pasaulinį karą dalimis“ ir įspėja dėl vis labiau įsigalinčio įsitikinimo, kad karas yra neišvengiamas, o ginklavimasis – vienintelė saugumo garantija.
Pirmuoju taikos ramsčiu Leonas XIV įvardija asmeninę atsakomybę. „Taika prasideda nuo mūsų. Ji prasideda nuo manęs“, – rašo jis, primindamas šv. Augustino žodžius, kad laikus galima pakeisti pirmiausia keičiant savo gyvenimą. Popiežius pabrėžia, jog negalime reikalauti taikos iš pasaulio galingųjų, jei patys jos nekuriame šeimose, darbovietėse ir kasdieniame gyvenime.
Antruoju taikos pagrindu popiežius įvardija tiesą. Jis primena šv. Jono Pauliaus II žodžius, kad karas yra „kelionė be galimybės grįžti atgal“, taip pat šv. Pauliaus VI raginimą Jungtinėse Tautose: „Niekados daugiau tenebebus karo!“ Leonas XIV pabrėžia, kad taiką kuria ne branduoliniai ginklai, bet nusiginklavimas.
Knygos sudarytojas pabrėžė, kad krikščioniškasis taikos supratimas kyla iš konkrečios patirties, o pirmiausia – iš suvokimo, kad „taika yra dovana“.
A. Banfi atkreipė dėmesį, kad Leono XIV požiūris į taiką susiformavo dar gerokai prieš jam tampant popiežiumi. Jį formavo augustiniškasis dvasingumas, misionieriška tarnystė Peru ir asmeninė patirtis teroristinės organizacijos „Švytintis kelias“ smurto metais, kai tuometinis kunigas Robertas Prevostas, nepaisydamas grasinimų, atsisakė slapstytis ir priimti jam siūlytą apsaugos palydą. A. Banfi taip pat priminė, kad jaunystėje R. Prevostas dalyvavo demonstracijoje prieš NATO raketų dislokavimą Sicilijoje, tačiau pabrėžė, jog Bažnyčios misijos negalima tapatinti vien su pacifizmu – „Bažnyčia neša taikos žinią, kylančią iš tikėjimo į Kristų“.
Popiežius taip pat mini žmones, savo gyvenimu tarnavusius taikai – palaimintuosius, kandidatus į palaimintuosius, Bobą Dylaną ir daugybę nežinomų taikdarių. Jis primena ir 1983 m. įvykį, kai sovietų karininkas Stanislavas Petrovas, nepatikėjęs klaidingu perspėjimu apie JAV branduolinį smūgį, padėjo išvengti galimos branduolinės katastrofos. „Vieno žmogaus sąžinė gali būti verta tiek pat, kiek visas pasaulis“, – pabrėžia popiežius.
Trečiuoju taikos ramsčiu Leonas XIV įvardija viltį. Jis ragina nepasiduoti nevilčiai, nes tikrasis vilties šaltinis yra prisikėlęs Kristus, nugalėjęs mirtį ir smurtą. Cituodamas popiežių Pijų XI, Leonas XIV kviečia: „Dėkokime Dievui, kad leidžia mums gyventi sunkiais laikais. Dabar niekam nevalia būti vidutiniškam“, ir ragina tikinčiuosius bei visus geros valios žmones nepaliauti būti taikos kūrėjais.
