„Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ (Mt 10, 22)
Ilgai galvojau, prieš sėsdamas šį tekstą rašyti. Ne kartą kalbėjomės savo rate, kol supratau, kad tą reikia aptarti viešai. Žinau, bus pykčio iš tikinčiųjų, kaip būna visada, kai rašai apie tai, kas žmonėms svarbu ir ne dėl patiktukų čia ateinu. Pažįstu ne vieną garbingą ir dorą kunigą, bet ne apie juos čia kalba.
Vis mažiau matau kunigų, kurių maldose tikrumas ir gyvybė, kuri yra Pasaulio Šviesa. Patetiškai, be širdies paskaitomi ar padeklamuojami šventi žodžiai nuaidi ir išnyksta po skliautais. Ir vis daugiau šventovių, kuriose nėra Dievo ir suklupusiose miniose vis mažiau tikrai tikinčiųjų. Vis daugiau atėjusių iš reikalo.
Ar galimas gyvas tikėjimas ir Šviesos Karalystė, kuri statoma mūsų širdyse, su biurokratija ir pažymomis, visokiais kursais ir įtarinėjimu, su tarnyste, pavirtusia į UAB „Mokamų ritualinių paslaugų tarnyba” ir kainininkais, su valdžios fariziejais pirmosiose eilėse? Kur dingo tikėjimo jėga, kuri išeidavo iš Jono Pauliaus II burnos?
Taip, girdžiu, ką dabar sakot, ir esate teisūs – kas aš toks, kad smerkčiau? Taip, man tik truputį skauda, bet Dievas yra meilė, apgavystės neįmanomos ir netikrumą pajunti iš karto. Pasaulio Šviesa, kurios sugrįžtant tikimės, gyvena ne šventyklose ir stabuose, o širdyse tų, kurie laukia. Argi daugelį kartų Jo nesutikot tarp paprastų žmonių?
Tiesiog supraskim, kad tikėjimas ir Dievas yra viena, o Lietuvos Katalikų Bažnyčia kaip institucija, su jos konkrečiais hierarchais – visiškai kita. Ar ne laikas, dvasios tėvai, suprasti, kad esate sistemos dalis? Ir, atėjus laikui, žmonės tiesiog nusisuks nuo jūsų, kas jau ir prasidėjo?
Užmuša tas „nesikišimas”, „mes užsiimam sielovada”, „kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui” ir kitos fariziejiškos prisitaikėlių frazės. Štai skaitau, kaip LKB vyskupas aukoja Mišias už Juozapą Zdebskį. Iš visų sakyklų – apie disidentus ir buvusio totalitarizmo baisybes. Apie tai, kas vyko prieš 70 metų. Kaip tai lengva ir nepavojinga!
O kur jūsų Mišios ir pamokslai už tai, kas dar liko tikra Lietuvoje? Apie dabartinio, valdžios kasdien atkakliai kuriamo totalitarizmo atakas prieš sveiką protą, krikščionybės tradicijas, prigimtinę šeimą, tikėjimą ir sveiką protą? Kodėl tylima apie pamintą žodžio laisvę, neapykantos kultą, žlugdomą tautiškumą, Konstitucijos ir valstybės pagrindų naikinimą?
Ar tai ta pati Bažnyčia, kurios kunigai lageriuose buvo kartu ir mirė su savo žmonėmis? Ar Bažnyčia, kurios kunigai pranešinėjo KGB išpažinties paslaptis? Ar tai Bažnyčia, kuri pergyvena dėl žmonių ir stovi kartu su jais visuose pavojuose, Dievo akivaizdoje? Ar Bažnyčia, kuri dreba dėl valdžios dotacijų?
Ar tikrai, kaip man sako artimi Bažnyčiai žmonės, tylima dėl atskleistų ir nepaskelbtų pedofilijos atvejų? Pasirinkimo valanda artėja. Ar jūs su savo žmonėmis, savo Tauta? Ar su Mirties kultūra ir Evangelijos, kurią skelbiate iš sakyklų kiekvieną dieną, naikintojais? Šiluvos deklaracijų ir gražių pakalbėjimų nebepakanka.
Ne jums ir mums reikia tų deklaracijų, apsispręsti turite prieš Jį, kurio Kūną ir Kraują kasdien aukojate. Jis neklaus, kokią Vyskupų konferencija priėmė rezoliuciją, buvo ar nebuvo pavojus prarasti gerą vardą ir vietą prie valdžios stalo. Jis paklaustų tik vieno: kur buvai tada, kai reikėjo būti su manimi.
Vos tik Bažnyčia ima saugoti save labiau negu Evangeliją, ji pradeda prarasti ir viena, ir kita. Žmonės seka tiesą ir drąsą, atsimena tuos, kurie atsistojo tada, kai atsistoti buvo pavojinga. Pirmieji kankiniai buvo nužudyti ne už ryžtingas maldas apie praeitį.
Kristus nukryžiuotas ne už tylėjimą, Evangelija visada gyva ten, kur žmogus verčiamas išsižadėti tiesos. Blogio vardai keičiasi, reikalavimas nusilenkti – tas pats. Klausimas dabar jau ne ar Bažnyčia turi kištis į politiką. Ar Bažnyčia dar turi drąsos pasakyti „ne”, kai visas pasaulis reikalauja pasakyti „taip”?
Pagunda išsaugoti gėrį atsisakant tiesos iš pradžių atrodo visai nekaltai. Reikia tik truputį patylėti, prisitaikyti, palaukti geresnių laikų. Pasverti žodžius, išmintingiau pasirinkti momentą. Ir ta „truputį tiesa” iš to, ką privalai pasakyti pavirsta tuo, ką pasakyti galima.
Žmonės seka tiesą ir drąsą, atsimena tuos, kurie atsistojo tada, kai atsistoti buvo pavojinga.
Ir nuo tos akimirkos prasideda Bažnyčios mirtis. Evangelija skelbiama ne rytoj ar sekmadieniais, ji visada skelbiama šiandien. Pirmieji krikščionys neturėjo nei rūmų, nei privilegijų, nei biudžeto, nei valstybės paramos. Turėjo tik Evangelijos šviesą, tikėjimo viltį ir todėl nebuvo nugalėti.
Šiandien Bažnyčia turi didingus pastatus, universitetus ir fondus. Turi konkordatus ir teisines garantijas, bet prarasti visa tai bijo labiau negu to, dėl ko kadaise buvo sukurta. Kristus nepaliko apaštalams nekilnojamojo turto. Jis paliko Kryžių, o kartu ir pažadą: pasaulis jūsų nekęs.
Iliuzija, kad tylėjimas yra neutralumas, tyla niekada nebūna tuščia. Kartais ji saugo žmogų, kartais – melą, o dažniausiai – neteisybę. Kai degė knygos, tylėjimas padėjo jas deginti, kai buvo uždaromos bažnyčios, tylėjimas padėjo užrakinti duris. Ir šiandien jis taip pat padeda blogiui.
Paskutiniajame Teisme nebus klausimo, ar teisingas buvo jūsų biudžetas, ar pavyko išlaikyti Bažnyčios autoritetą, net ne kiek žmonių pakrikštijot. Jūsų paklaus visiškai kitų dalykų: kur buvai, kai buvau atstumtas ir vienišas? Ar aplankei? Ar mane paliudijai?
Taip, kiekviena bendruomenė anksčiau ar vėliau pradeda eiti savo išlikimo keliu. Iš pradžių saugoma idėja, vėliau – organizacija, turinti tą idėją saugoti. Ir galiausiai institucija ima saugoti save, nes jeigu išliksime, vėliau galėsime padaryti daugiau gero…
Tapes patogiu Kryžius jau nebe kryžius. Persekiojimas verčia apsispręsti, o patogumas visada ateina apsirengęs išmintim ir leidžia atidėti pasirinkimą. Ir tada atidėtas pasirinkimas tampa egzistenciniu. Patogumas neturi evangelijos, bet visada suranda tinkamą Šventojo Rašto citatą.
Argi Kristus klausdavo kas bus naudinga, o ne kas teisinga? Jis nesakė: aš esu kelias į ramybę. Sakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Jo žodžiuose tikrasis gyvenimas atsiranda tik einant teisingu keliu ir priėmus tiesą, o ne prieš ją. Nes kitaip labai greit paaiškėtų, kas stovėjo po Kryžiumi, o kas tik ieškojo patogumo.
Karalystė gyvena žmonių sąžinėse. Todėl gal ir gerai, kad griūva rūmai, nes tada pirmą kartą po daugelio metų vėl pasigirsta Evangelija. Kiekviena karta sulaukia savo Didžiojo Penktadienio, kaip jo sulaukėme ir mes. Ir tikintys, ir netikintys – visi.
Pilotas paklausė: „Kas yra tiesa?“ ir nelaukė atsakymo – nusiplovė rankas. Nes nepasirinko melo. Jis žinojo, kad Žmogaus Sūnus nekaltas, bet pasirinko patogumą ir imperijos ramybę. Ar ją pasirenka ir šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia?
