Socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašas iš Alantos (Molėtų raj.) katalikų bažnyčioje vykusios Švč. Sakramento adoracijos, kuriame užfiksuota neįprasta Viešpaties šlovinimo forma. Įraše matyti kaip presbiterijoje, priešais altorių, žmonės atlieka choreografinius judesius ir mojuoja didelėmis spalvotomis vėliavomis.
Vaizdo įraše matomas šlovinimas gerokai skiriasi nuo Lietuvoje įprastos Švč. Sakramento adoracijos praktikos, kuriai paprastai būdinga tyla, giesmės, Šventojo Rašto skaitymas, meditacija ir asmeninė malda.
Pats renginys Alantos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos paskyroje buvo pristatytas taip: „Šįvakar nuo 19 val. Alantos bažnyčioje šlovinsime Dievą šokiu! Po šv. Mišių vyks adoracija, kurios metu skirtingo amžiaus parapijiečių grupės šoks Dievo garbei. Ateikite melstis kartu!”
Tačiau ar šokis bei mojavimas vėliavomis Švč. Sakramento akivaizdoje prieštarauja Katalikų Bažnyčios liturginėms nuostatoms?
Vienareikšmio draudimo nėra
Bažnyčios dokumentuose nėra normos, kuri tiesiogiai skelbtų, kad Švč. Sakramento adoracijos metu draudžiama šokti ar mojuoti vėliavomis. Vis dėlto Bažnyčia gana aiškiai nurodo, koks turėtų būti Eucharistijos adoracijos pobūdis ir į ką turi būti nukreiptos jos metu naudojamos pamaldumo formos.
Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos „Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadove“ kalbant apie Švč. Sakramento adoraciją rekomenduojamas Šventojo Rašto skaitymas, giesmės, maldos, Valandų liturgijos elementai bei tylos ir susikaupimo laikotarpiai.
Esminis adoracijos akcentas yra ne viena ar kita žmogaus saviraiškos forma, bet Eucharistijoje realiai esančio Kristaus garbinimas.
Panašiai Eucharistijos metams paskelbtose Dievo kulto kongregacijos rekomendacijose, remiantis Romos apeigynu, pabrėžiama, kad maldos, himnai ir giesmės Švč. Sakramento išstatymo metu turi būti parinktos taip, kad tikintieji savo pamaldumą sutelktų į Kristų Viešpatį.
Dokumentuose rekomenduojami Šventojo Rašto skaitiniai, homilija ar trumpas paraginimas, giedojimas, o atitinkamais momentais – sakralinė tyla.
Ar kūno judesiai savaime nepriimtini?
Katalikų tradicijai kūniška maldos išraiška nėra svetima. Liturgijoje tikintieji stovi, klūpo, priklaupia, nusilenkia, eina procesijose. Kūno laikysena ir gestai nuo seno yra krikščioniškos maldos dalis.
Todėl vien tai, kad žmogus maldą išreiškia judesiu, dar nereiškia, kad toks veiksmas savaime prieštarauja katalikiškai maldai.
Kitas klausimas – kokie judesiai pasirenkami, kur jie atliekami ir ar jie atitinka konkrečios maldos pobūdį.
Šiuo požiūriu socialiniuose tinkluose plintantis vaizdo įrašas kelia klausimų. Jame matomi gana intensyvūs choreografiniai judesiai ir mojavimas didelėmis spalvotomis vėliavomis vyksta presbiterijoje – erdvėje prie altoriaus – Švč. Sakramento adoracijos kontekste.
Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar egzistuoja konkretus Bažnyčios dokumento punktas, kuriame būtų parašyta „vėliavos draudžiamos“. Svarbiau klausti, ar tokia šlovinimo forma atitinka pačią Eucharistijos adoracijos prigimtį.
Kas turi būti dėmesio centre?
Bažnyčios dokumentų logika šiuo klausimu gana aiški: Švč. Sakramento išstatymo metu visa – muzika, giesmės, maldos, skaitiniai ir kitos pamaldumo išraiškos – turi padėti tikintiesiems nukreipti dėmesį į Eucharistijoje esantį Kristų.
Todėl galima kelti klausimą, ar ryški choreografija, didelės spalvotos vėliavos ir jas naudojantys žmonės patys netampa pagrindiniu reginiu, nukreipiančiu dėmesį nuo išstatyto Švč. Sakramento.
Kartu svarbu atskirti Švč. Sakramento adoraciją nuo kitų krikščioniško šlovinimo susirinkimų. Charizminėje katalikų tradicijoje galima sutikti spontaniškesnių maldos formų, pakeltų rankų, ritmingos muzikos ar kitokių kūniškų šlovinimo išraiškų. Tačiau Eucharistijos išstatymas suteikia maldai ypatingą pobūdį, nes jos centre yra garbinamas Švč. Sakramentas.
Atsakomybė tenka ir Bažnyčios ganytojams
Liturginė ir eucharistinė praktika nėra vien atskiros bendruomenės ar kunigo skonio klausimas.
Instrukcijoje „Redemptionis Sacramentum“ primenama vyskupų atsakomybė už liturginio gyvenimo priežiūrą savo vyskupijose. Todėl, kilus abejonių dėl naujų ar neįprastų praktikų bažnyčiose, svarbus tampa ne tik konkretaus kunigo, bet prireikus ir vyskupijos liturgijos specialistų bei vietos ordinaro vertinimas.
Dėl socialiniuose tinkluose išplitusio vaizdo įrašo kreipėmės į Alantos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos administratorių kun. Audrių Vogulį, prašydami paaiškinti, kaip atsirado tokia Švč. Sakramento adoracijos forma, kas buvo jos iniciatoriai ir kodėl nuspręsta leisti choreografinius judesius su vėliavomis presbiterijoje.
Taip pat paklausėme, kaip, jo nuomone, tokia šlovinimo forma dera su Bažnyčios pabrėžiamu Eucharistijos adoracijos pobūdžiu ir ar dėl šios praktikos buvo konsultuotasi su vyskupijos liturgijos specialistais.
Kunigo atsakymas buvo itin lakoniškas: „Žvelkit į Viešpatį ir Jums nušvis veidas…”
Sulaukė reakcijų
Vaizdo įrašas susilaukė ir įvairių reakcijų socialiniuose tinkluose. Štai buvęs „Marijos radijo” programų direktorius kun. Martynas Povylaitis, viešai suabejojo, ar tokios praktikos dera su katalikiškos liturgijos ir maldos pobūdžiu.
Kunigas savo feisbuko paskyroje reagavo itin griežtai. „Kur po galais žiūri Bažnyčios vyresnybė?“ – klausė jis.
Pasak kun. M. Povylaičio, dabartinės tendencijos jam primena permainas, kurios Katalikų Bažnyčioje buvo matomos praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.
„Lietuvoje vyksta tai, kas vyko 1965–70 metais visame pasaulyje. Šokiai, straksėjimai, mišios pliažuose, ant apverstų valčių ir t. t.“, – rašė dvasininkas, įrašą užbaigdamas lotynišku kreipiniu „Miserere nobis, Domine!“ („Pasigailėk mūsų, Viešpatie!“).
Po kunigo įrašu užvirė diskusija. Kritiškai pasisakiusi „Marijos radijo” laidų redaktorė Regina Statkuvienė kėlė klausimą, ar tokios iniciatyvos nėra bandymas bet kokiomis priemonėmis pritraukti jaunus žmones į Bažnyčią.
„Čia desperacija? Tipo, pakviesime jaunimą?“ – klausė ji. Pasak komentatorės, klaidinga manyti, kad jaunimui būtinos pramoginės ar itin ekspresyvios religinės praktikos. Ji kaip priešingą pavyzdį nurodė jaunus žmones, besirenkančius tradicinę liturgiją ir aplinką, kurioje, jos žodžiais, „sacrum išlaikoma“.
R. Statkuvienė tokią šlovinimo formą pavadino „dar vienu balaganu“ ir teigė, kad bandymas Bažnyčios gyvenimą priartinti prie pramoginės kultūros gali duoti priešingą rezultatą – ne pritraukti, o atstumti dalį tikinčiųjų.
„Tikintys ir toliau tokią Bažnyčią palieka“, – rašė ji ir pridūrė, kad pati nesirinktų parapijos, kurioje būtų praktikuojamos tokios maldos formos.
Diskusija socialiniuose tinkluose išryškino platesnį klausimą apie šiuolaikinių šlovinimo praktikų vietą katalikų bažnyčiose ir ribą tarp naujų evangelizacijos formų bei sakralumo sampratos. Ypač jautrus šis klausimas tampa tuomet, kai tokios formos pasirodo ne jaunimo renginyje ar koncerte, bet Švč. Sakramento adoracijos metu.
