Visų Šventųjų iškilmės džiaugsmas natūraliai veda į maldą už mirusiuosius. Pagerbusi tuos, kurie jau regi Dievą veidas į veidą, Bažnyčia prisimena iškeliavusius iš šio pasaulio ir dar laukiančius galutinio nuskaistinimo. Šias dvi dienas jungia tikėjimas, kad Kristuje bendrystė nenutrūksta ties mirties slenksčiu. Vienų laime džiaugiamės, už kitus meldžiamės, o patys mokomės gyventi prisikėlimo viltimi.
Lapkričio 2-ąją minima Mirusiųjų paminėjimo diena, Lietuvoje vadinama Vėlinėmis, kviečia prisiminimą paversti malda. Mums brangūs žmonės lieka atmintyje, jų žodžiai ir darbai tebelydi mūsų gyvenimą. Tačiau krikščioniškasis tikėjimas leidžia dėl jų padaryti daugiau: patikėti juos Dievo gailestingumui ir prašyti, kad jie būtų nušviesti amžinosios Šviesos.
Malda, kylanti iš Bažnyčios bendrystės
Malda už mirusiuosius priklauso seniausiai krikščioniškajai tradicijai. Jau pirmųjų amžių krikščionys prisimindavo iškeliavusiuosius ir jų intencija aukodavo Eucharistiją. Ypatingą reikšmę šios tradicijos istorijoje įgijo Kliuni benediktinų vienuolyno abato šv. Odilono iniciatyva. 998 metais jis nustatė, kad jam pavaldžiuose vienuolynuose lapkričio 2-ąją, iškart po Visų Šventųjų šventės, būtų ypatingai meldžiamasi už visus mirusius tikinčiuosius. Šis paprotys palaipsniui paplito visoje Vakarų Bažnyčioje.
Vakar liturgija skelbė dangaus Bažnyčios garbę ir džiaugsmą, šiandien ji ragina su pasitikėjimu melstis už skaistyklos sielas, rengiamas susitikimui su Dievu veidas į veidą. Šioje maldoje skausmas dėl išsiskyrimo susitinka su viltimi. Mylimų žmonių likimą pavedame Tam, kurio meilė pranoksta mūsų galimybes juos pasiekti.
Bažnyčios malda apima ir mums nepažįstamus
Mirusiuosius Bažnyčia prisimena per kiekvienas Mišias. Pirmojoje Eucharistijos maldoje ji meldžiasi už „visus, kurie mirė susijungę su Kristumi“. Antrojoje Eucharistijos maldoje prisimena „visus Dievo gailestingume, jo malonėje baigusius žemės kelionę“, o Trečiojoje – „visus, kurie Jam mieli iškeliavo iš šio pasaulio“.
Ši malda aprėpia daugiau, negu pajėgia mūsų atmintis. Ketvirtojoje Eucharistijos maldoje Dievui pavedami „visi mirusieji, kurių tikėjimą vienas Viešpats pažįsta“. Tai žodžiai, kviečiantys nuolankiai pripažinti žmogaus pažinimo ribas. Mes matome tik dalį kito žmogaus gyvenimo, o Dievui atvira visa jo širdis.
Todėl Vėlinės skatina melstis ir už tuos, kurių nepažinojome, kurių vardai išblėso žmonių atmintyje, kurių kapų niekas nebelanko. Bažnyčios maldoje ir jie pavedami Dievo gailestingumui.
Vėlinių aštuondienis – maldai skirtas laikas
Lietuvoje malda už mirusiuosius ypatingu būdu tęsiama lapkričio 1–8 dienomis. Šis laikotarpis vadinamas Vėlinių oktava, arba aštuondieniu. Žodis „oktava“ kilęs iš lotyniško žodžio octava, reiškiančio „aštuntoji“. Bažnyčios tradicijoje juo vadinamas aštuonias dienas trunkantis šventės minėjimas.
Vėlinių dienos ir dabartinio maldos aštuondienio istorija nėra tapati. Šv. Odilonas įtvirtino mirusiųjų minėjimą lapkričio 2-ąją. O XV amžiuje popiežius Sikstas IV įvedė Visų Šventųjų oktavą, trukusią lapkričio 1–8 dienomis. Ji buvo skirta Visų Šventųjų šventei pratęsti, todėl jos negalima tiesiog sutapatinti su Vėlinių maldų aštuondieniu.
1955 metais, popiežiui Pijui XII pertvarkant liturginį kalendorių, Visų Šventųjų oktava buvo panaikinta. Po vėlesnės, 1969 metų, reformos bendrame Romos kalendoriuje liko tik Kalėdų ir Velykų oktavos. Lietuvoje lapkričio 1–8 dienos vadinamos Vėlinių aštuondieniu, tačiau jis neturi tokio paties visuotinio liturginio statuso kaip Kalėdų ar Velykų oktavos.
Šį laikotarpį palaiko ir Bažnyčios atlaidų praktika. Lapkričio 1–8 dienomis tikintieji, pamaldžiai aplankę kapines ir bent mintimis pasimeldę už mirusiuosius, įvykdę kitas nustatytas sąlygas, gali pelnyti mirusiesiems skiriamus visuotinius atlaidus. Taip kapų lankymas susiejamas su malda ir dvasine pagalba iškeliavusiesiems.
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“
Melsdamiesi už mirusiuosius, kartu prašome sustiprinti mūsų pačių tikėjimą. Vėlinių Mišių Pradžios maldoje kreipiamės į Dievą, kad „visi, kurie tikime jo Sūnaus prisikėlimą iš numirusių, tvirtai tikėtume ir jo pažadėtąjį kūno atsikėlimą amžių pabaigoje“.
Krikščioniškoji viltis remiasi Kristaus prisikėlimu ir jo pažadu žmogui. „Kristuje visi bus atgaivinti“, – skelbia Mirusiųjų paminėjimo dienos Mišių įžangos priegiesmis, atkartodamas apaštalo Pauliaus žodžius (plg. 1 Kor 15, 22). Komunijos priegiesmyje girdime paties Jėzaus patikinimą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Šis pažadas nepanaikina gedulo, tačiau suteikia jam vilties. Atsisveikindami su artimaisiais, jų ateitį patikime Kristui, kuris pats perėjo per mirtį ir prisikėlė.
Eucharistija vienija gyvuosius ir mirusiuosius
Giliausias ryšys tarp mūsų ir mirusių brolių bei seserų yra Jėzus Kristus. Komunijos maldoje išpažįstame, kad jis savo „didžios meilės Sakramentu mus vienija“. Priimdami jo Kūną ir Kraują, dalyvaujame bendrystėje, kuri pranoksta žemiškojo gyvenimo ribas.
Už mirusiuosius atnašaujama „prisikėlimo Auka“ išreiškia pasitikėjimą Kristaus pergale. Prie Eucharistijos stalo atnešame savo ilgesį, dėkingumą ir skausmą, prašydami amžinojo gyvenimo tiems, kurių jau nebegalime apkabinti.
Vėlinių dieną kunigai gali aukoti šv. Mišias tris kartus; liturgijoje tam numatyti trys skirtingi formuliarai. O maldos aštuondienis suteikia laiko ilgiau pabūti šioje bendrystėje: prisiminti išėjusius, pavesti juos Dievo gailestingumui ir atnaujinti savo pačių pasitikėjimą prisikėlusiu Kristumi.
