Vieną seniausių pasakojimų apie kavos atradimą XVII amžiuje užrašė libaniečių kilmės katalikų maronitų kunigas Antonio Fausto Naironi (Antonijus Faustas Naironis). Pirmojoje Vakaruose vien kavai skirtoje knygoje jis ne tik aprašė šio gėrimo kilmės legendą, bet ir aiškino kavos vietą krikščioniškoje kultūroje, siejo ją su Dievo Apvaizda ir pasakojo, kaip ji paplito Europoje.
Kavos pupelės, pasakojama, neleido ožkoms užmigti. Naktį šokinėjančiomis ir straksinčiomis savo ožkomis susierzinęs piemuo nuėjo skųstis netoliese esančio vienuolyno broliams tuometinėje vadinamojoje Laimingojoje Arabijoje (Arabia Felix), dabartinio Jemeno teritorijoje.
Vienuolyno prioras, „vedamas smalsumo“, nuvyko į kalvos šlaitą, kuriame ganėsi banda, rado nedidelį uogomis apkibusį krūmą ir, „išviręs jas vandenyje, iš karto pastebėjo, kad šis gėrimas padeda žmogui naktį išlikti budriam“.
Tuomet vienuoliai nutarė šį gėrimą kasdien vartoti naktinių budėjimų metu, kad galėtų būti budresni naktinėse pamaldose ir maldose.
Šiandien šią istoriją galima perskaityti daugelio kavinių lentose. Dažniausiai joje minimas ožkų piemuo Kaldi. Tačiau šis vardas atsirado gerokai vėliau – jo nėra seniausiame rašytiniame pasakojime, pirmą kartą paskelbtame Romoje 1671 m. Jį užrašė libaniečių kilmės maronitų katalikų kunigas Naironi.
Kunigas dėstė sirų aramėjų kalbą Romos La Sapienzos universitete ir buvo žymaus orientalisto Abrahamo Ecchellensio (Abraomo Ekelensio) sūnėnas. Jo veikalas „De saluberrima potione cahue, seu cafe nuncupata discursus“ („Traktatas apie itin sveiką gėrimą, vadinamą kahue, arba kava“) buvo pirmoji Vakaruose išleista knyga, skirta tik kavai.
Pats autorius nurodė ją paskelbęs „visuomenės labui“ ir „sveikatai išsaugoti“. Tituliniame puslapyje jis paaiškino, kad tai medicininis traktatas, skirtas Romos valdžios atstovams ir supažindinantis Europos skaitytojus su išsilavinusio Rytų mokslininko žiniomis apie jiems beveik nežinomą gėrimą. Todėl savo veikalą jis paskyrė vienam įtakingiausių to meto Bažnyčios veikėjų – kardinolui Giovanni Nicolai de’ Conti (Džovaniui Nikolai de Konti).
Kunigas A. F. Naironi rašė ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip savo laikmečio liudytojas bei Rytų ir Vakarų kultūras jungęs tarpininkas. Jis aiškino skaitytojams, kaip tinkamiausia skrudinti kavos pupeles ir ruošti kavą. Kunigas užrašė arabišką kavos pupelių pavadinimą „bunn“, išskyrė šviesesnį ir tamsesnį, riebesnį skrudinimo būdą, kurį laikė geresniu, ir perspėjo neperdeginti pupelių – jas reikėjo kaitinti tik tol, kol įgaudavo rusvai purpurinį atspalvį. Sumaltą kavą jis siūlė berti į verdantį vandenį alaviniame inde, trumpai pavirti ant silpnos ugnies, leisti nusistovėti nuosėdoms ir gėrimą vartoti karštą.
Jis taip pat pabrėžė Rytų gyventojų saikingumą. Pasak kunigo, jie „neturėjo įpročio gerti kavos nevalgę, nes tikėjo, kad ji žadina geltonąją tulžį“. Geltonoji tulžis nuo Antikos ir per visus Viduramžius buvo laikoma vienu iš keturių kūno syvų, siejamų su pykčiu ir dirglumu. Todėl prieš rytinį kavos puodelį žmonės paprastai suvalgydavo šiek tiek vaisių ar duonos. A. F. Naironi, pritardamas savo meto gydytojams, pabrėžė, kad kavos nauda priklauso ne nuo išgerto kiekio, o nuo jos kokybės, nes medicinoje svarbi „ne kiekybė, o kokybė“.
Už šių praktinių patarimų slypėjo teologinis įsitikinimas, kad Dievas per gamtą ugdo žmogaus protą. Kunigas kavą aiškino Dievo Apvaizdos požiūriu, remdamasis tikėjimu, jog Dievas žmonėms atskleidžia „dar nepažintas daiktų savybes“, kartais mokydamas „protingąsias būtybes“ per „neprotingąsias“.
Jis rašė, kad elnias žmonėms atskleidė vaistinį diktamą, naudotą strėlėms iš žaizdų traukti, o kregždė – ugniažolės gydomąsias savybes. Kava, anot jo, taip pat priklauso tai pačiai malonės tvarkai – būtent neramios ožkos atskleidė vertingąsias kavos pupelių savybes. Tai buvęs „atsitiktinės patirties liudijimas“, kuris „nuostabios Dievo Apvaizdos dėka“ pasklido po Rytų karalystes ir galiausiai pasiekė, kaip rašė pats autorius, „Europos krantus“.
Kunigo A. F. Naironi pasakojime vienuoliai taip pat atspindi krikščionybei būdingą visuotinį požiūrį – gebėjimą perimti ir savaip įprasminti tradicijas bei maisto produktus, kilusius ne iš pačios krikščioniškos aplinkos.
Jis pirmaisiais nuolatiniais kavos vartotojais įvardijo vienuolius, vadinamus Sciadli ir Aidrus. Rytų tradicijoje šie vardai siejami su sufijų šeichais, laikomais pirmaisiais kavos vartotojais. Kavos atradimą susiedamas su krikščioniško vienuolyno naktinėmis maldomis, kunigas A. F. Naironi padarė gėrimą, kurio ištakos glūdi islamo pasaulyje, suprantamą ir priimtiną krikščioniškajai Europai, kuri iki tol į jį žvelgė įtariai ir vadino „turkų vynu“.
Legenda pasakoja, kad popiežius Klemensas VIII, paragavęs šio osmanų gėrimo, atsisakė jį pasmerkti, nusprendęs, kad kava yra pernelyg gardi, jog būtų palikta vien netikintiesiems.
Vis dėlto būtent kunigas A. F. Naironi reikšmingai prisidėjo prie kavos pripažinimo Europoje, o jo veikalas įėjo į istoriją. Vos per vieną kartą kava tapo neatsiejama Venecijos ir Romos visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo dalimi. Italijoje šis gėrimas taip prigijo, kad šiandien visame pasaulyje espresas ir kapučinas užsakomi itališkais pavadinimais.
Kapučino pavadinimas mena katalikišką paveldą – jis kilo nuo rudų kapucinų vienuolių abitų. Tradicija šį gėrimą taip pat sieja su kapucinų pamokslininku Marco d’Aviano (Marku Davianu), kuriam priskiriamas svarbus vaidmuo telkiant krikščionių pajėgas, padėjusias nutraukti Osmanų imperijos vykdytą Vienos apgultį 1683 metais. Legenda jam taip pat priskiria ir kruasano – pusmėnulio formos bandelės, atsiradusios po Vienos išvadavimo, – kilmę.
Taip kava rado vietą ant krikščioniško stalo greta puikių vynų ir vienuolynuose gaminamų likerių. Kaip rašė kunigas A. F. Naironi, tai vienas iš atradimų, per kuriuos „nuostabusis Dievas, degdamas didžiausia meile mums“, atskleidžia savo rūpestį žmogumi. Šio maronitų dvasininko ir erudito rankose kukli kavos pupelė tapo ne tik gėrimu, bet ir Dievo Apvaizdos liudijimu.
