Ar misijos šiandien tebėra siejamos tik su tolimais kraštais, ar Evangelijos skelbimo lauku jau tapo ir sekuliari Europa bei Lietuva? Apie besikeičiančią misijų sampratą, menkai pažįstamą lietuvių misionierių istoriją ir kiekvieno krikščionio pašaukimą liudyti tikėjimą portalui „Laikmetis.lt“ kalba Nacionalinės misijų tarnybos vadovas, kunigas salezietis Alessandro Barelli. Italijoje gimęs dvasininkas, Lietuvoje tarnaujantis nuo 1998 metų, įsitikinęs, kad misijos nėra vien išrinktųjų užduotis, o jo paties gyvenimo istoriją apibendrina žodžiai: „Ne aš pasirinkau Lietuvą – Lietuva pasirinko mane.“
Kas Jus patį atvedė į misijų sritį ir kuo ši tarnystė Jums asmeniškai artima? Gal buvo susitikimas ar patirtis, padėję suprasti, kad misijoms norite skirti svarbią savo kunigiškojo gyvenimo dalį?
Manau, kad viskas prasideda nuo pašaukimo dovanoti save. Atradęs pašaukimą į vienuolinį gyvenimą ir kunigystę, supranti, kad esi kviečiamas tarnauti Dievui ir žmonėms. Šia prasme kiekvienas kunigas ir vienuolis, kad ir kur darbuotųsi, yra misionierius, padedantis kitiems priartėti prie Kristaus. Tačiau išvykti į kitą šalį, palikti savo kraštą, kalbą ir kultūrą yra ypatingas žingsnis, kuriam mano gyvenime reikėjo laiko subręsti.
Vaikystėje nesvajojau tapti misionieriumi, tokio ketinimo neturėjau ir stodamas pas saleziečius. Viskas prasidėjo 1994 metais, kai dar būdamas klierikas kartu su kunigu saleziečiu iš Italijos ir savanorių grupe atvykau į Lietuvą dviem savaitėms organizuoti jaunimo stovyklos kunigo Prano Gavėno kvietimu. Sugrįžome ir kitas tris vasaras. Per tuos susitikimus pamažu pažinau Lietuvą, jos kultūrą ir žmones, užsimezgė nuoširdūs ryšiai.
1996 metais mūsų generalinis vyresnysis, tuo metu viešėdamas Lietuvoje ir sutikęs mane stovykloje, pastebėjo, kad čia gerai jaučiuosi ir randu bendrą kalbą su žmonėmis, nors dar nemokėjau lietuviškai. Vėliau, tų pačių metų rudenį apsilankęs mano seminarijoje Turine, jis paklausė, ar baigęs studijas sutikčiau vykti į Lietuvą kaip misionierius.
Sutikau, nes jaučiau, kad šis kvietimas atliepia mano patirtį ir Dievo balsą širdyje. Todėl mėgstu sakyti: „Ne aš pasirinkau Lietuvą – Lietuva pasirinko mane.“
1997 metais buvau įšventintas kunigu, o 1998-aisiais, praėjus vos savaitei po teologijos licenciato studijų pabaigos, atvykau į Lietuvą. Pirmuosius trejus metus gyvenau Palemone su vyresnio amžiaus lietuviais saleziečiais, vėliau, nuo 2001 iki 2025 metų, tarnavau Vilniuje. Ten užsimezgė daugybė pažinčių, užsiėmiau įvairiomis veiklomis, kūrėsi nuoširdūs santykiai su žmonėmis.
Tačiau praėjusiais metais vyresnieji pasiūlė metus skirti poilsiui ir pakeisti tarnystės vietą Lietuvoje. Susitaręs su vyskupu Linu Vodopjanovu, atvykau į Panevėžį. Čia atradau ir poilsį, ir naujų pažinčių, ir naujų misijų laukų.
Pasibaigus šiam laikotarpiui, vyskupas paprašė pasilikti dar metams ir padėti vyskupijos Katechetikos centrui atnaujinti vaikų rengimą Pirmajai Komunijai.
Man atrodo, šį kelią geriausiai padeda suprasti burlaivio vaizdinys. Nuoširdžiai, su pasitikėjimu ir pasirengęs atsiliepti į Dievo kvietimą išskleidi bures Šventosios Dvasios vėjui. Tuomet leidi Jai vesti ten, kur Ji nori, ir kreipti tavo darbus taip, kaip Jai atrodo geriausia. Kasdienis ryšys su Dievu padeda pajusti, kur pučia Dvasios vėjas, ir atsiliepti į Jos vedimą, net ir suvokiant savo silpnumą bei ribotas žmogiškąsias jėgas.
Taip ir mano ryšys su Lietuva augo per konkrečius žmones ir patirtis. Tai buvo ne nuotykių paieška, o pamažu atrastas kasdienis kvietimas tarnauti. Ši tarnystė man artima, nes per daugelį metų Lietuvos žmonių džiaugsmai ir rūpesčiai tapo ir manaisiais.
Lietuvoje misijos dažnam vis dar siejasi su kunigu, išvykstančiu skelbti Evangelijos į tolimus kraštus. Ką toks vaizdinys atskleidžia ir ko neleidžia suprasti? Kaip paaiškintumėte, kodėl misijos yra esminė visos Bažnyčios, o ne vien pavienių misionierių užduotis?
Manau, kad neaiškumų kyla todėl, jog žodžiu „misija“ vadiname skirtingas, nors glaudžiai susijusias Bažnyčios veiklos formas. Kunigo, išvykstančio į tolimą šalį, vaizdinys atskleidžia svarbų misijų bruožą – pasirengimą palikti savo aplinką ir nešti Evangeliją kitiems. Tačiau jis gali sudaryti įspūdį, kad misijos skirtos tik kunigams ir vyksta kažkur toli, o mūsų pačių neliečia.
Pirmiausia yra bendra visų pakrikštytųjų misija – gyventi tikėjimu ir liudyti jį savo gyvenimu. Krikščionis negali pasilikti vien sau to, kas teikia giliausią džiaugsmą, – susitikimo su Kristumi. Jis natūraliai trokšta šiuo atradimu dalytis šeimoje, darbe, tarp draugų. Bažnyčia yra misionieriška savo prigimtimi, nes Kristus ją siunčia nešti Evangeliją visiems žmonėms. Todėl misija nėra tik viena iš daugelio jos veiklų ar nedidelės žmonių grupės užduotis.
Šio bendro pašaukimo kontekste išsiskiria „missio ad gentes“ – misija tarp tautų ir žmonių, kurie dar nepažįsta Kristaus, arba ten, kur krikščionių bendruomenės tik kuriasi ir joms reikia pagalbos, kad galėtų augti ir tapti savarankiškos.
Dažnai ši misija susijusi su išvykimu į kitą šalį, tačiau svarbiausia čia ne geografinis atstumas, o Evangelijos skelbimas tiems, kurių ji dar nepasiekė. Tokiai tarnystei siunčiami kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai, padedantys vietinei Bažnyčiai stiprėti, kad ši galėtų vis savarankiškiau gyventi ir liudyti tikėjimą. Tai apima ne tik materialinę paramą, bet ir pastoraciją, žmonių ugdymą bei bendruomenių kūrimą.
Svarbu pabrėžti, kad misionierius yra Bažnyčios siunčiamas žmogus. Jis vyksta tarnauti bendrystėje su jį siunčiančia ir priimančia Bažnyčia. Jo užduotis – skelbti Kristų, gerbiant vietos žmones, mokantis jų kalbos ir pažįstant kultūrą. Evangelija turi įsišaknyti jų gyvenime, o ne tapti svetimos kultūros primetimu.
Šią tarnystę malda, aukomis ir solidarumu palaiko visa Bažnyčia.
Dar viena svarbi sritis – naujoji evangelizacija, kurią ypač skatino šventasis Jonas Paulius II. Ji skirta žmonėms ir visuomenėms, turintiems krikščioniškas šaknis, tačiau nutolusiems nuo gyvo tikėjimo. Čia reikia suprantamos kalbos, naujų būdų užmegzti ryšį ir padėti iš naujo atrasti bendrystę su Dievu. Tai vyksta per parapijas, bendruomenes ir bažnytinius judėjimus.
Vienas pavyzdžių – ir Lietuvoje rengiami Alfa kursai: jų tikslas nėra vien suteikti žinių apie Dievą, bet padėti žmogui kelti tikėjimo klausimus ir atrasti asmeninį ryšį su Juo. Be abejo į tą naująją evangelizaciją galime ir įtraukti katalikišką žiniasklaidą, ir „Laikmetį“.
Šios misijos formos papildo viena kitą. Kiekvienas pakrikštytasis yra kviečiamas liudyti Kristų savo aplinkoje, o kai kurie gauna ypatingą pašaukimą būti siunčiami kitur. Visų mūsų atsakomybė – rūpintis, kad Evangelijos džiaugsmas pasiektų ir šalia esantį, ir toli gyvenantį žmogų.
Turime iškilių lietuvių misionierių pavyzdžių, tačiau misijų tradicija mūsų visuomenėje menkai pažįstama. Kodėl misijų sąmonė Lietuvoje nėra stipriau įsišaknijusi? Kas galėtų paskatinti mūsų bendruomenės labiau domėtis misijomis ir jose dalyvauti?
Manau, kad dabartinės Lietuvos Bažnyčios ir visuomenės padėties negalime suprasti neatsižvelgdami į penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius. Tuo metu Bažnyčia buvo persekiojama, jos ryšiai su pasauliu varžomi, o tikintiesiems pirmiausia reikėjo rūpintis, kaip išsaugoti ir perduoti tikėjimą čia. Žinios apie užsienyje tarnaujančius lietuvius misionierius sunkiai pasiekdavo Lietuvą, todėl jų gyvenimas ir darbai liko menkai pažįstami.
Ši istorija tikrai turtinga. Pavyzdžiui. dar prieš sovietinę okupaciją nemažai lietuvių įstojo į saleziečių kongregaciją, dauguma jų dėl okupacijos tarnavo misijose įvairiuose pasaulio kraštuose. Deja, net mes, saleziečiai, šį savo istorijos puslapį per mažai pažįstame.
Vieni lietuviai misionieriai pradėjo savo tarnystę išeivijoje, kiti atsidūrė užsienyje pasitraukę nuo okupacijos. Jų keliai skirtingi, tačiau ilgą laiką Lietuvoje apie juos buvo mažai girdėti. Geriau pažįstame tokius žmones kaip salezietis kunigas Hermanas Šulcas, daug metų tarnavęs Ruandoje, ar jėzuitas tėvas Antanas Saulaitis, tačiau tai tik dalis daug platesnės istorijos
Kas galėtų padėti? Pirmiausia – platesnis žvilgsnis į pačią Bažnyčią. Esame ne tik savo parapijos ar Lietuvos Bažnyčios nariai: priklausome visuotinei Bažnyčiai. Todėl kitų kraštų krikščionių gyvenimas, jų džiaugsmai ir sunkumai turėtų rūpėti ir mums. Dar misionierių, taip pat ir lietuvių, gyvenimo istorijos bei šventųjų pavyzdžiai padeda tai konkrečiai suprasti. Būtų prasminga juos dažniau pristatyti parapijose, katechezėse, susitikimuose su jaunimu.
Labai vertingos ir jaunų žmonių patirtys, kai jie per bažnytinius judėjimus ar bendruomenes kelioms vasaros savaitėms išvyksta savanoriauti į misijų kraštus. Jie ten ne tik padeda, bet ir susipažįsta su žmonėmis, pamato jų kasdienybę, mokosi iš jų tikėjimo.
Sugrįžę ir pasidaliję tuo, ką patyrė, jie padeda savo aplinkai atrasti platesnį Bažnyčios veidą. Tikiuosi, kad Lietuvos katalikų bendruomenės vis labiau domėsis tuo, kuo gyvena Bažnyčia pasaulyje. Daugelyje kraštų jos padėtis labai skiriasi nuo mums įprastos. Pažindami vieni kitus suprantame, kad galime ne tik padėti, bet ir patys daug ko išmokti bei sustiprinti savo tikėjimą.
Ar šiandien keičiasi misijų samprata ir misionieriaus vaidmuo? Kaip Evangelijos skelbimas dera su pagarba kitų kultūrų bei religijų žmonėms, dialogu ir socialine pagalba – ir kuo misija skiriasi nuo paprastos humanitarinės veiklos?
Manau, kad keičiasi misijų veiklos būdai ir tai, kaip apie jas pasakojame, tačiau jų esmė išlieka ta pati – liudyti Kristų ir Jo meilę žmonėms. Senesnius pasakojimus apie misionierių „nuotykius“ turime skaityti atsižvelgdami į anuometį kultūrinį kontekstą. Prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų žmonės kitaip pažino pasaulį, kitokių pasakojimų laukė. Šiandien kai kurie jų gali skambėti neįprastai, tačiau vien dėl to neturėtume nuvertinti misionierių tikėjimo ir pasiaukojimo.
Misionierius pirmiausia yra Dievo žmogus. Savo gyvenimu, darbu ir atsidavimu jis liudija tikėjimą. Iš šio ryšio su Dievu kyla ir rūpinimasis konkrečiais žmonių poreikiais: steigiamos mokyklos, ambulatorijos, ligoninės, profesinio mokymo centrai, padedama įgyti įgūdžių, pritaikomų vietos sąlygomis. Tai nėra tik papildoma veikla – taip krikščioniškoji meilė tampa apčiuopiama.
Jeigu vaikas alkanas, negali lankyti mokyklos ar gauti būtinos medicininės pagalbos, neužtenka jam vien pasakyti: „Dievas tave myli.“ Šią meilę jis turi patirti ir per mūsų veiksmus. Padėdami žmogui gyventi oriau, liudijame tikėjimą Dievu, kuriam brangus kiekvienas žmogus. Ši meilė turi tapti apčiuopiama per konkrečią pagalbą, saugančią žmogaus orumą.
Tačiau misija neapsiriboja humanitarine veikla. Jos šaltinis – ryšys su Kristumi, o tikslas – dalytis Evangelija ir padėti žmonėms atrasti bendrystę su Dievu. Kartu pagalba visada turi būti besąlygiška: negalima priėmimo į mokyklą ar gydymo susieti su reikalavimu pasikrikštyti. Tikėjimas siūlomas laisvai, sekant Kristaus pavyzdžiu, be spaudimo ir nesinaudojant žmogaus vargu.
Praeityje misijos kartais buvo susipynusios su kolonijine plėtra ir svetimos kultūros primetimu. Ši patirtis moko nuolankumo. Misionierius vyksta pirmiausia pats mokytis žmonių kalbos, pažinti jų kultūrą ir klausytis.
Dialogas su kitais krikščionimis arba kitų religijų žmonėmis nereiškia savo tikėjimo slėpimo – tai dalijimasis juo gerbiant kito laisvę ir sąžinę. Misionierius kuria ryšius, gyvena tarp žmonių ir liudija Kristų tiek žodžiu, tiek konkrečia meile.
Ar misijų lauką tebėra prasminga apibrėžti geografiškai – kaip kraštus, kuriuose Evangelija dar nepaskelbta? Gal sekuliari Europa ir kai kurie Lietuvos miestai taip pat jau yra misijų laukas?
Manau, kad misijų negalime apibrėžti vien geografiškai. Tai liudija ir Lietuvoje tarnaujantys užsieniečiai – kunigai, vienuoliai, vienuolės, pasauliečiai. Liudiju aš, bendraudamas su tavimi! Misionieriai yra dabartinės Lietuvos Bažnyčios dalis. Kaip jau minėjau, kiekvienas pakrikštytasis pašauktas liudyti Kristų, o naujoji evangelizacija reikalinga ir ten, kur krikščioniškos tradicijos senos, tačiau gyvas ryšys su Dievu silpsta. Šia prasme ir Europa, ir Italija, ir Lietuva yra misijų laukas.
Dar Antrojo pasaulinio karo metais (1943 m.) Prancūzijoje pasirodė knyga iškalbingu pavadinimu „Prancūzija – misijų kraštas?“ Nors ši šalis siuntė daugybę misionierių į pasaulį, jau tuomet buvo suvokiama, kad Evangeliją reikia iš naujo skelbti ir savo visuomenėje. Taigi rūpinimasis tolimesniais kraštais ir naujoji evangelizacija savo aplinkoje papildo vienas kitą.
Būti misijų kraštu nėra pažeminimas. Tai, kad mūsų bendruomenes praturtina ir lietuvių, ir kitų tautų žmonių tikėjimas bei tarnystė, yra malonė. Pagalvokime apie pirmąsias bendruomenes, priėmusias apaštalo Pauliaus skelbimą. Ar jos gėdijosi, kad Evangeliją atnešė svetimšalis? Jos dėkojo Dievui už gautą tikėjimo dovaną.
Todėl svarbiausia ne tai, ar Kristų liudijantis žmogus yra lietuvis arba ne, o tai, ar jo liudijimas autentiškas. Čia atpažįstame Sekminių slėpinį: skirtingos kilmės ir kalbų žmones pasiekia ta pati Geroji Naujiena apie prisikėlusį Kristų.
Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“. Tad neužsisklęskime už tautinių, kalbinių ar kultūrinių ribų. Ieškokime to, kas mus vienija, ir atverkime širdį Kristui, kuris mus pasiekia per skirtingus žmones.
