Laisvos visuomenės instituto pozicija dėl Šeimos stiprinimo įstatymo Nr. XIII-700 pakeitimo projekto Nr. XVP-970
LR Komiteto posėdžiuose prasidėjo diskusijos dėl 2025 m. pabaigoje užregistruoto naujo Šeimos stiprinimo įstatymo Nr. XIII-700 pakeitimo projekto Nr. XVP-970, kuris pristatomas kaip siekis tobulinti valstybės šeimos politikos valdymą, koordinavimą ir jos įgyvendinimo mechanizmus. Pats tikslas – veiksmingesnė šeimos politika – sveikintinas, tačiau teisėkūroje neužtenka vertinti vien administracinį efektyvumą, ne mažiau svarbu išdiskutuoti, kokių principų, institucinių garantijų ir konstitucinių orientyrų siūloma atsisakyti ir ar šie pakeitimai iš tiesų padės pasiekti deklaruojamą tikslą.
Laisvos visuomenės institutas (LVI) atlikęs siūlomų įstatymo pakeitimų analizę, nori atkreipti ne tik politikų, bet ir visos visuomenės dėmesį į tai, kad dalis siūlomų pakeitimų šeimos politiką ne stiprina, o priešingai, griauna tai, kas ilgą laiką buvo kryptingai kuriama: ekspertinį vertinimą, nuolatinę stebėseną, analizę, ilgalaikį planavimą, institucinę atsakomybę ir kt.. Naujos įstatymo redakcijos nukreiptos į fragmentiškumą ir trumpalaikiškumą. Šeimos stiprinimo įstatymas turi nustatyti aiškią, konstituciškai pagrįstą ir ilgalaikę valstybės šeimos politikos kryptį. Taigi, esminis klausimas: ar nauja redakcija išsaugo šeimos politikos konstitucinį turinį, vaiko interesų prioritetą ir realią valstybės atsakomybę už šeimos politikos stiprinimą?
Preambulė nėra įstatymo dekoracija
Naujojoje įstatymo redakcijoje siūloma atsisakyti galiojančio įstatymo preambulės. Joje įtvirtinti ne atsitiktiniai deklaratyvūs teiginiai, bet esminiai šeimos politikos orientyrai: šeimos narių prigimtinės teisės ir pareigos, vyro ir moters papildomumas, vaiko interesų apsauga ir Konstitucijos 38 straipsnio nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Preambulė pati savaime nesukuria tokios pačios apimties teisių ar pareigų kaip konkreti teisės norma, tačiau ji turi svarbią aiškinamąją funkciją: nurodo įstatymo paskirtį, jo vertybinę kryptį ir padeda sistemiškai aiškinti kitas nuostatas. Todėl preambulės atsisakymas nėra vien redakcinis įstatymo sutrumpinimas. Kartu šalinami ir orientyrai, pagal kuriuos turi būti suprantama bei įgyvendinama valstybės šeimos politika.
Kadangi įstatymas vadinamas Šeimos stiprinimo įstatymu, įstatymų leidėjas turi aiškiai atsakyti, kokią šeimos politikos kryptį valstybė pasirenka ir kokius konstitucinius gėrius įsipareigoja saugoti.
Tėvystės ir motinystės papildomumo principas – esminė įstatymo šerdis
Kitas reikšmingas naujos įstatymo redakcijos pokytis – siūlymas atsisakyti iki šiol galiojusiame reguliavime įtvirtinto tėvystės ir motinystės papildomumo principo. Tai nėra antraeilis klausimas, tai – kertinis momentas, kurį privaloma išsaugoti ir aiškiai nustatyti, kad teikiant paramą bei pagalbą šeimai turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą ir motiną.
Laisvos visuomenės instituto pozicija grindžiama ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vaiko teise, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam, taip pat Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtina nuostata dėl kiekvieno vaiko prigimtinės teisės turėti tėvą ir motiną.
Būtent tėvo ir motinos vienas kitą papildantys vaidmenys sudaro palankaiusias sąlygas visapusiškam vaiko augimui ir raidai. Todėl šeimos politika negali būti konstruojama tik iš institucijų, paslaugų teikėjų ar suaugusiųjų perspektyvos. Jos centre turi aiškiai išlikti vaikas ir jo geriausi interesai.
LVI taip pat siūlo aiškiau įtvirtinti geriausių vaiko interesų apsaugą tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Lietuvos teisėje yra numatyta pradėto, bet dar negimusio vaiko interesų apsauga: Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtina nuostata, kad „kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis“. Tai reiškia, kad geriausi vaiko interesai negali būti vertinami tik jau gimusio vaiko atžvilgiu. Teisė gali ir turi matyti pradėtos žmogaus gyvybės interesų apsaugą, ypač tuomet, kai kalbama apie paramą vaiko besilaukiančiai šeimai.
Šeimos funkcijų siaurinimas nedera su LR Konstitucija
Naujojoje įstatymo projekto redakcijoje siūloma atsisakyti dviejų dabar įstatyme įvardytų šeimos funkcijų – dvasinės ir kartų kaitos. Tai nėra įstatymo trumpinimas ar vien terminologinis pakeitimas.
Dvasinė šeimos funkcija tiesiogiai susijusi su LR Konstitucijoje įtvirtinta tėvų ir globėjų laisve rūpintis vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Todėl kyla klausimas, kodėl įstatymas, kurio paskirtis – stiprinti šeimą, turėtų siauriau apibrėžti jos funkcijas ten, kur LR Konstitucija saugo tėvų atsakomybę ir laisvę?
Kartų kaitos funkcija nėra tapati prokreacinei funkcijai. Ji apima kultūrinės, istorinės, moralinės ir visuomeninės patirties perdavimą iš kartos į kartą. Šeima nėra tik socialinių paslaugų gavėja. Ji yra pirminė bendruomenė, kurioje perduodama kalba, kultūra, atsakomybė ir ryšys su ankstesnėmis kartomis. Todėl naujoji įstatymo redakcija negali siaurinti šeimos funkcijų ir ignoruoti tų jos sričių, kurias saugo pati LR Konstitucija.
Nacionalinė šeimos politika – kas ją formuos? Lietuviai, užsieniečiai?
Projektu plečiama „su šeimomis dirbančios organizacijos“ ir „šeimų organizacijos“ samprata, įtraukiant kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusius subjektus. Kadangi tokių organizacijų atstovai gali būti deleguojami į Nacionalinę šeimos tarybą ir savivaldybių šeimos tarybas, LVI siūlo šią galimybę sieti su Lietuvos Respublikoje įsisteigusiais ar registruotais juridiniais asmenimis.
Čia svarbu atskirti tarptautinį bendradarbiavimą, užsienio ekspertų pasitelkimą nuo formalaus dalyvavimo nacionalinės politikos formavimo struktūrose. Kitų valstybių patirtis ir ekspertinės žinios gali būti vertingos, tačiau dalyvavimas institucijose, formuojančiose Lietuvos šeimos politiką, reiškia ne vien konsultavimą, bet ir institucinį mandatą.
LVI pozicija – subjektai, tiesiogiai dalyvaujantys nacionalinės šeimos politikos formavimo struktūrose, turi turėti aiškų teisinį ir institucinį ryšį su Lietuvos valstybe. Šeimos politika iš esmės priklauso nacionalinei valstybių narių kompetencijai, nors Europos Sąjungos teisė reguliuoja tam tikrus tarpvalstybinius šeimos teisės klausimus. Nacionalinių šeimos politikos institucijų sudėtis ir atsakomybė turi būti reglamentuojama labai aiškiai, vengiant neapibrėžto kompetencijų išplėtimo.
Nacionalinė šeimos taryba – institucija ar savanorystė?
Pastaruoju metu tiek daug kalbama apie būtinybę stiprinti šeimas, gerinti demografinę situaciją, tam siūlomos įvairios Šeimos politikos priemonės, kurių įgyvendinimui Vyriausybės numato beveik 800 milijonų eurų. Tačiau naujuoju įstatymo projektu siūloma atsisakyti bendros ilgalaikės Šeimos stiprinimo programos ir panaikinti Nacionalinės šeimos tarybos, kaip biudžetinės įstaigos, statusą, paliekant ją veikti visuomeniniais pagrindais.
Nacionalinė šeimos taryba nuo 2020 m. veikia kaip Seimui atskaitinga šeimos politikos stebėsenos, vertinimo ir koordinavimo institucija. Institucijai galima palikti pavadinimą, tačiau atėmus finansinius ir administracinius pajėgumus jos realios galimybės vykdyti įstatyme numatytas funkcijas neišvengiamai mažėja.
Sunku suprasti du tuo pačiu metu deklaruojamus tikslus: viena vertus, stiprinti šeimos politikos koordinavimą, kita vertus, nacionalinio lygmens stebėsenos ir ekspertinę instituciją faktiškai perkelti į savanoriškos veiklos režimą. Šis pasirinkimas ypač išryškėja platesniame valstybės prioritetų kontekste, kai kitoms priežiūros ir kontrolės institucijoms numatoma didinti finansavimą, o šeimos politikos ekspertinei institucijai siūloma jį apskritai naikinti.
LVI taip pat siūlo išsaugoti Vyriausybės pareigą tvirtinti ilgalaikę valstybinę šeimos stiprinimo programą bei Šeimos politikos komisijos pareigą kasmet pateikti šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo apžvalgą. Be aiškaus ilgalaikio planavimo, stebėsenos ir atskaitomybės šeimos politika rizikuoja tapti fragmentiška, priklausoma nuo atskirų institucijų einamųjų prioritetų ir sunkiai pamatuojama pagal pasiektus rezultatus.
Šeimos politika be aiškios krypties
Ginčas dėl Šeimos stiprinimo įstatymo nėra ginčas dėl vienos preambulės, vieno termino ar vienos institucijos. Tai klausimas, ar šeimos politika Lietuvoje išliks turinti aiškų konstitucinį pagrindą, orientuota į vaiko interesus, pripažįstanti tėvystės ir motinystės papildomumo reikšmę, gerbianti tėvų teisę rūpintis vaikų doroviniu ir religiniu auklėjimu, turinti nacionalinę atsakomybę, ilgalaikį planavimą ir institucijas, kurios gali realiai vykdyti joms pavestas funkcijas.
Administracines struktūras galima pervadinti, strateginius dokumentus perkelti iš vienos planavimo sistemos į kitą, komisijų sudėtį išplėsti, tačiau visa tai savaime dar nėra šeimos politikos stiprinimas.
Konstitucijoje šeima yra vadinama visuomenės ir valstybės pagrindu. Jeigu šią nuostatą vertiname rimtai, ji turi turėti ir teisėkūrines pasekmes. Šeimos stiprinimo įstatymas turi aiškiai pasakyti ne tik tai, kas administruos šeimos politiką, bet ir kokiais principais valstybė ją vykdys, ką įsipareigoja saugoti ir už kokius rezultatus bus atsakinga. Priešingu atveju rizikuojame turėti vis modernesnę šeimos politikos administravimo sistemą, galbūt patrauklesnę jos komunikaciją, imitaciją, kad kažką šiuo klausimu darome, tačiau vis mažiau aiškumo, kokią šeimos politiką valstybė iš tiesų kuria ir ką ši sistema turi stiprinti.
