Šis tekstas suprantamas 2026 m. rugsėjo 16 d. Konstitucinio Teismo sprendimų kontekste.
Kaip žinia, po 2024 m. Seimo rinkimų Lietuvoje per dvejus metus jau turime trečią socialdemokratų premjero vadovaujamą Vyriausybę, o tai yra tam tikra išimtis iš mūsų šalies Vyriausybių funkcionavimo ikišiolinės pakankamai stabilios tradicijos po 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo. Taip pat įdomu pastebėti, jog tiek ankstesnių dviejų, tiek ir dabartinės (Mindaugo Sinkevičiaus) socialdemokratų Vyriausybės sudarymo procedūra (po 2024 m. Seimo rinkimų) buvo opozicijos ginčijama Konstituciniame Teisme. Tiesa, pirmų dviejų (t.y. Gintauto Palucko ir Ingos Ruginienės) Vyriausybių formavimo teisėtumas buvo ginčijamas dėl to, kad jų sudarymo pradžioje atitinkamais Prezidento dekretais buvo patvirtinta ne visos sudėties Vyriausybė.
Tuo tarpu dabartinė, t.y. Mindaugo Sinkevičiaus, Vyriausybė buvo patvirtinta pilnos sudėties, todėl opozicija jos sudarymą kvestionuoja jau kitu pagrindu, t.y. tuo, kad Vyriausybės programa Seimo posėdžių sekretoriate buvo užregistruota anksčiau nei Prezidentas išleido dekretą dėl Vyriausybės sudėties patvirtinimo. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog po pastarojo opozicijos kreipimosi – į šias Vyriausybių teisėtumo kvestionavimo varžybas įsitraukė ir dabartinė politinė dauguma, Konstituciniam Teismui pateikusi analogišką prašymą ištirti Ingridos Šimonytės Vyriausybės programos patvirtinimą 2020 m. pabaigoje.
Taigi, Konstitucinis Teismas šių metų kovo 17 d. sprendimu nutraukė konstitucinės justicijos bylą dėl 2024 m. gruodžio mėn. sudarytos Gintauto Palucko ir 2025 m. rugpjūčio mėn. suformuotos Ingos Ruginienės Vyriausybės teisėtumo[i], remiantis tuo, kad bylos nagrinėjimo metu atitinkami Prezidento dekretai, kuriais buvo patvirtinti ne pilnos sudėties šių Vyriausybių ministrų kabinetai, de facto nebegaliojo. Pastarasis Konstitucinio Teismo sprendimas jau buvo analizuotas kiek anksčiau šiame portale[ii]. Tuo tarpu šiame komentare bus analizuojamas Konstitucinio Teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimas, kuriuo Konstitucinis Teismas nusprendė priimti opozicijos trečiąjį iš eilės kreipimąsi dėl socialdemokratų vadovaujamos (šiuo atveju – Mindaugo Sinkevičiaus) Vyriausybės sudarymo teisėtumo per mažiau kaip paskutinius dvejus metus[iii].
Tiesa, čia būtina pasakyti, jog kitu tos pačios dienos sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė priimti analogišką Seimo daugumai priklausančių Seimo narių grupės prašymą dėl 2020 m. Ingridos Šimonytės Vyriausybės formavimo tvarkos konstitucingumo[iv]. Kaip matysime vėliau, manytina, jog Konstitucinis Teismas, remiantis Konstitucijos 106 str. 7 dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 69 bei 80 straipsniais, turėjo atsisakyti priimti ne tik pozicijos, bet ir opozicijos prašymą, nes abu jie suformuluoti, remiantis daugiausia politiniais, o ne teisiniais motyvais. Taigi, čia bus analizuojami abu Konstitucinio Teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimai, tačiau pagrindinis dėmesys bus skiriamas sprendimui dėl opozicijos kreipimosi, nes būtent jis galėtų būti laikomas prototipiniu, aiškinant konstitucines nuostatas, susijusias su Vyriausybės formavimu, o tiksliau – su Vyriausybės programos tvirtinimo procedūra, numatyta Konstitucijos 92 straipsnyje. Visgi, prieš pateikdamas trumpą Konstitucijos 92 straipsnio analizę, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą kitų svarbių juose analizuotų konstitucinių aspektų.
1. Kaip žinia, Konstitucinio Teismo sprendimas atsisakyti nagrinėti Seimo daugumos prašymą dėl Ingridos Šimonytės Vyriausybės formavimo 2020 metų pabaigoje teisėtumo buvo priimtas remiantis tuo, kad, pasak Teismo, šios Vyriausybės „įgaliojimai yra pasibaigę, kaip ir pasibaigę su jos veikla reguliuojami teisiniai santykiai, todėl jie nebegali būti taikomi“. Kitaip tariant, Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Ingridos Šimonytės Vyriausybės įgaliojimai pasibaigė, kai Seimas 2024 m. gruodžio 12 d. nutarimu „Dėl Devynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ pritarė Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Gintauto Palucko pateiktai Devynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai, tačiau kartu atkreipė dėmesį į tai, jog šis 2020 m. gruodžio 11 d. Seimo nutarimas „nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu“. Taigi, remdamasis savo ankstesne jurisprudencija, Teismas čia konstatavo, jog šiuo atveju ginčijamas Seimo nutarimas „prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams, nors šis aktas nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu”.
Todėl, pasak Konstitucinio Teismo čia cituotų kai kurių ankstesnių jo sprendimų, tai, „kad bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti, vadinasi, bando pakeisti, praeitį“. Visgi, Konstitucinio Teismo pozicija, kad galiojančių teisės aktų, kurių negalima taikyti, abstraktikonstitucingumo kontrolė (t.y., kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi politikai) visais atvejais būtų „beprasmė ir iracionali“ ar tokiu tyrimu būtų „bandoma pakeisti praeitį“, yra per kategoriška, nes tokia konstitucingumo kontrolė (kaip ir šiuo konkrečiu atveju) galėtų būti svarbi teisėkūros subjektų praktikai ateityje. Aišku, tokia abstraktaus konstitucingumo patikra galėtų būti tik išimtis ir kiekvienu atveju konstituciškai pagrįsta, juolab, kad konkretaus konstitucingumo kontrolės atveju (t.y. tokia, kuri kyla iš teisminio bylos nagrinėjimo) ji visai negalima, nes Konstitucija teismus įpareigoja kelti tik tokio teisės akto konstitucingumo klausimą, „kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje” (Konstitucijos 110 str. 2 d.).
Be to, vertinant šią situaciją, galima kelti ir kitą klausimą, t.y. tai, ar šiuo metu Lietuvos teisinėje praktikoje nusistovėjusi tradicija yra teisiškai korektiška, kai Seimo aktu tvirtinant naujos Vyriausybės programą ir taip suteikiant naujai Vyriausybei įgaliojimus veikti, tuo pačiu teisės aktu nėra pripažįstamas negaliojančiu ankstesnis Seimo nutarimas dėl buvusios Vyriausybės programos patvirtinimo? Juolab, kad „negaliojantis teisės aktas“ ir „teisės aktas, kuris negali būti taikomas“ nėra visiškai tas pats. Manytina, kad įstatymų leidėjas ateityje turėtų į tai atkreipti dėmesį.
2. Tuo pačiu čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog pareiškėjai savo prašyme dėl abiejų Seimo nutarimų konstitucingumo nurodo ne tuos Konstitucijos straipsnius, kurių atžvilgiu reikėtų vertinti jų konstitucingumą. Keista, bet Konstitucinis Teismas savo sprendime dėl to nepasisakė. Kaip žinia, šiuose kreipimuose buvo prašoma ištirti, ar atitinkamas Seimo nutarimas dėl pritarimo Vyriausybės programai pagal jo priėmimo tvarką, be kita ko, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai („Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros“) ir 7 straipsnio 2 daliai („Galioja tik paskelbti įstatymai). Tačiau tiek pirmasis, tiek ir antrasis Konstitucijos straipsnis reguliuoja įstatymų, o ne Seimo nutarimų priėmimo procedūrą ir galiojimo sąlygas. Tuo tarpu Seimo nutarimų įsigaliojimo tvarkos konstitucingumas galėtų būti analizuojamas nebent Konstitucijos 70 str. 2 dalies atžvilgiu, kurioje teigiama, jog (kitus nei įstatymai) Seimo priimtus aktus pasirašo Seimo Pirmininkas ir jie “įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka”. Taigi, sunku pasakyti, kodėl Konstitucinis Teismas savo sprendimuose į tai neatkreipė dėmesį, nes, kaip minėta, tai galėtų būti svarbu, sprendžiant dėl ateities analogiškų kreipimųsi į Konstitucinį Teismą.
3. Kitas svarbus Seimo opozicijos kreipimosi į Konstitucinį Teismą aspektas yra tas, kad jame konstitucingumas kvestionuojamas ne tik Seimo nutarimo nuostatų atžvilgiu, bet ir atžvilgiu to, kas nėra reguliuojama, t.y., teigiant, kad Seimo Statute neva tai yra teisės spraga, o tiksliau – „legislatyvine omisija“. Kitaip tariant, pareiškėjų nuomone, Seimo statuto 194 straipsnyje (kuriame yra įtvirtinta Vyriausybės programos pateikimo tvarka) yra legislatyvinė omisija, nes jame nėra numatyta, kas turi teisę pateikti registruoti Seimo nutarimo dėl Vyriausybės programos projektą. Konstitucinis Teismas savo sprendime atsisakė nagrinėti šios Seimo Statute tariamai esančios „legislatyvinės omisijos“ konstitucingumą, nes, pasak Teismo, šiame Seimo Statuto straipsnyje, priešingai, nei teigia pareiškėjai, kaip tik ir yra numatyta, kad minėto Seimo nutarimo projektą registruoti pateikia paskirtasis Ministras Pirmininkas[v].
Visgi, dėl tokio teisės spragų tyrimo atsisakymo šiame sprendime nebuvo paminėta svarbiausia, t.y. tai, kad, pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius, Konstitucinis Teismas turi kompetenciją spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja „įstatymai ir kiti Seimo (priimti) aktai […]“, tuo tarpu įgaliojimų vykdyti teisės spragų konstitucingumo kontrolę jis neturi. Taigi, būtent tai ir turėjo būti pagrindinis motyvas Konstituciniam Teismui atsisakant nagrinėti prašymą dėl konstitucingumo kontrolės šiuo aspektu, kartu keičiant savo ankstesnę praktiką „legislatyvinės omisijos“ konstitucingumo tyrimo pagrindu (Konstitucinis Teismas šiame sprendime rėmėsi 2008 m. lapkričio 5 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. Konstitucinio Teismo sprendimus). Čia tik pastebėtina, jog teisės spragų šalinimas, visų pirma, yra įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų, o ne teismų prerogatyva.
4. Visgi, šiame trumpame komentare svarbiausia yra atkreipti dėmesį į pareiškėjų ir Konstitucinio Teismo argumentus, susijusius su Vyriausybės formavimo procedūra, o tiksliau – su Vyriausybės programos pateikimo ir tvirtinimo Seime eiliškumu. Taigi, opozicijos prašyme teigiama, jog pagal Konstitucijos 92 straipsnį[vi], Vyriausybės formavimo eiliškumas po Seimo rinkimų turi turėti šiuos šešis, vienas po kito sekančius, chronologinius etapus:
1) Prezidentas (po Seimo rinkimų) Seimo pritarimu paskiria Ministrą Pirmininką →
2) paskirtasis Ministras Pirmininkas sudaro Vyriausybę →
3) Prezidentas patvirtina šią visos sudėties Vyriausybę →
4) ši visos sudėties Vyriausybė „galutinai parengia“ Vyriausybės programą →
5) paskirtasis Ministras Pirmininkas pateikia šią Vyriausybės programą Seimui svarstyti →
6) Seimas po svarstymo pritaria jos programai ir tuomet Vyriausybė įgauna įgaliojimus veikti.
Pasak pareiškėjų, kadangi Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausybės formavime šio eiliškumo nebuvo laikomasi, t.y. Vyriausybės programa Seimo posėdžių sekretoriate buvo užregistruota keliomis dienomis anksčiau (2026 m. liepos 3 d.) nei Prezidentas patvirtino Vyriausybės sudėtį (2026 m. liepos 7 d.), todėl „Vyriausybės programa negalėjo būti nei galutinai parengta, nei tuo labiau oficialiai pateikiama ją užregistruojant ir taip pradedant visą konstitucinę Vyriausybės programos pateikimo ir tvirtinimo Seime procedūrą“. Taigi, aukščiau nurodyto eiliškumo nesilaikymas, pasak pareiškėjų, „iškreipė Konstitucijoje įtvirtintą Vyriausybės formavimo ir demokratinio legitimavimo veiksmų seką, sumenkino Respublikos Prezidento atliekamo Vyriausybės sudėties patvirtinimo reikšmę“. Dėl šių priežasčių pareiškėjai teigė, jog ginčijamas Seimo nutarimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja jau minėtai Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai („Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros“) ir 92 straipsnio 3, 5 dalyse numatytam Vyriausybės formavimo eiliškumui.
Reikia pasakyti, jog ši pareiškėjo pateikta Vyriausybės formavimo eiliškumo seka atrodo gana logiška ir nuosekli, tačiau joje pateiktas Vyriausybės programos „galutinio parengimo“ po Vyriausybės patvirtinimo reikalavimas gali būti vertinamas tik, kaip politinio pobūdžio pageidavimas, o ne kaip Konstitucijos 92 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė norma. Todėl, priešingai nei teigia pareiškėjai, Konstitucijos 92 straipsnis nereikalauja, kad Vyriausybės programa būtų „galutinai parengta“ tik po visos Vyriausybės sudėties patvirtinimo Prezidento dekretu ar kad ji būtų rengiama, dalyvaujant visiems būsimos Vyriausybės ministrams. Kitaip tariant, Konstitucija Vyriausybės programos (tiek „preliminarios“, tiek ir „galutinės“) rengimo detales palieka politiniam procesui ir jo nereguliuoja.
Aišku, politine prasme būtų gerai, kad prie Vyriausybės programos rengimo prisidėtų visi būsimi ministrai, bet paprastai tai yra politinis procesas, kurį inicijuoja politinių partijų, sudarančių naują politinę daugumą, vadovai ir jų sudarytos derybinės grupės. Juolab, kad paskirtajam Ministrui Pirmininkui Konstitucija nustato gana trumpus terminus Vyriausybės programai pateikti Seime. Tuo tarpu konkretūs būsimi ministrai net ir tuo atveju, jei jie nedalyvavo rengiant Vyriausybės programą, sutikdami užimti ministro pareigas, tuo parodo savo pritarimą šiai programai. Taigi, toks Konstitucijos lankstumas, kai ji nereguliuoja Vyriausybės programos parengimo proceso, turi būti vertinamas ne kaip jos trūkumas, o kaip privalumas.
5. Kitas pareiškėjų motyvų aspektas dėl galimai antikonstitucinio Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausybės sudarymo proceso buvo tas, kad Konstitucijos 92 str. 3 dalyje minimas Vyriausybės programos pristatymas Seimui buvo sutapatintas su šios programos užregistravimu Seimo posėdžių sekretoriate, kuris pareiškėjų manymu buvo per ankstyvas, t.y. pateiktas prieš Vyriausybės sudėties patvirtinimą. Visgi, Konstitucijos 92 str. 3 dalyje minimas Vyriausybės programos „pateikimas [Seimui] svarstyti“ nėra tas pats, kas jos projekto „užregistravimas Seimo posėdžių sekretoriate”, minimas Seimo Statute[vii]. Kitaip tariant, minėto Konstitucijos straipsnio nuostata, kad paskirtasis Ministras Pirmininkas „pateikia svarstyti“ [Seimui] Vyriausybės programą – kalba apie jos viešo svarstymo procedūrą Seime, t.y. jos pristatymą Seimo plenariniame posėdyje, o ne apie jos registravimą Seimo posėdžių sekretoriate ar paskelbimą Seimo interneto svetainėje.
Beje, tai, kad Konstitucijos 92 str. 3 dalyje minimas Vyriausybės programos „pateikimas svarstyti [Seimui]“ nėra tas pats, kas jos užregistravimas Seimo posėdžių sekretoriate, leidžia suprasti ir tai, kad pagal Konstituciją, Vyriausybės programą Seimui pristato būtent paskirtasis Ministras Pirmininkas, kuris, skirtingai nei teigia Konstitucinis Teismas šiame sprendime[viii], pagal Konstitucijos 68 straipsnį[ix], neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės[x]. Todėl Vyriausybės programos išankstinis užregistravimas Seimo posėdžių sekretoriate yra ne Konstitucijos prieštaravimą sąlygojantis trūkumas, o privalumas, kuris leidžia Seimo nariams daug detaliau su šia programa susipažinti tam, kad galėtų tinkamai pareikšti savo poziciją balsuojant dėl pritarimo (ar nepritarimo) jai. Kaip buvo minėta, Konstitucijos 92 straipsnis nereikalauja, kad prie Vyriausybės programos rengimo būtų prisidėję visi ministrai ar kad jie į šį procesą įsitrauktų tik po ministrų kabineto patvirtinimo Prezidento dekretu. Atvirkščiai, Konstitucija reikalauja tik to, kad visas ministrų kabinetas būtų Prezidento patvirtintas iki Seimui svarstant ir balsuojant dėl pritarimo Vyriausybės programai.
Keletas apibendrinimų
1. Kaip žinia, kadangi Konstitucinis Teismas turi kompetenciją pripažinti negaliojančiais Seimo, Vyriausybės ir Prezidento teisės aktus, todėl politinės partijos ir kiti politinio proceso dalyviai kartais inicijuoja kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, siekdami savo išimtinai politinių tikslų. Todėl Konstitucinis Teismas turi būti budrus ir nesileisti manipuliuojamas politikų būti įtrauktam išimtinai į politinį procesą (pvz., į pozicijos ir opozicijos tarpusavio grynai politines batalijas), kai kreipimasis į Teismą remiasi, visų pirma, politiniais, o ne teisiniais motyvais. Apsaugą Konstituciniam Teismui šiuo atveju suteikia ne tik Konstitucinio Teismo įstatymas, bet, visų pirma, Konstitucijos 106 str. 7 dalis, teigianti, jog “Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ir rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais”. Manytina, kad čia analizuotas Seimo opozicijos kreipimasis, kaip tik toks ir buvo, nes jis tiesiog tęsia ankstesnių kreipimųsi dėl politinių oponentų sudarytų Vyriausybių teisėtumo ginčijimą (taip pat turėtų būti vertinamas ir Seimo daugumos kreipimasis).
Kitaip sakant, nors formaliai žiūrint, abiejuose prašymuose buvo pareiktos nuorodos į konkrečius Konstitucijos straipsnius, tačiau jie buvo nepagrįsti, kai kurie klaidingi, o dar kiti – nežinybingi Konstituciniam Teismui (pvz., kreipimųsi nuoroda į Konstitucijos 7 str. 2 dalį, jos 69 str. 1 dalį bei į tariamas teisės spragas Seimo Statute). Dar daugiau, abiejų Seimo narių grupių kreipimaisi netiesiogiai siekė susiaurinti Konstitucijoje numatytą gana lankstų Vyriausybės formavimo bei jos programos rengimo bei tvirtinimo procesą ir taip apriboti šio proceso dalyvių laisvę šioje srityje. Dėl šios priežasties, kaip minėta, Konstitucinis Teismas turėjo atsisakyti nagrinėti prašymą ne tik dėl Seimo daugumos, bet ir dėl opozicijos kreipimosi.
2. Šio Vyriausybės tvirtinimo proceso trumpo tyrimo metu taip pat buvo identifikuoti keli aspektai, į kuriuos ateityje reikėtų atkreipti dėmesį Lietuvos įstatymų leidėjui. Visų pirma, reikėtų apsvarstyti, ar Prezidento dekretu tvirtinant naujos Vyriausybės sudėtį, tuo pačiu nereikėtų pripažinti negaliojančiu ankstesnio Prezidento dekreto dėl ankstesnės Vyriausybės sudėties patvirtinimo. Tokia teisėkūros praktika įvestų daug daugiau teisinio aiškumo mūsų teisinėje sistemoje.
Antra, analogiška pastaba galėtų būti pasakyta ir dėl Seimo nutarimo, kuriuo yra tvirtinama Vyriausybės programa. Be to, reikėtų apsvarstyti, ar dabartinė praktika Vyriausybės programą tvirtinti Seimo nutarimu yra konstituciškai pagrista. Kitaip sakant, manytina, jog Seimo pritarimas Vyriausybės programai, priimant įstatymą, o ne Seimo nutarimą, labiau atitiktų Konstitucijos 94 straipsnio nuostatą, kad Seimo nutarimais paprastai yra įgyvendinami įstatymai, o ne atvirkščiai.
Trečia, kadangi Konstitucija (t.y. jos 68 straipsnis) nesuteikia Ministrui Pirmininkui įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, taigi, – ir teisės Seime registruoti įstatymų ar Seimo nutarimų projektus, todėl reikėtų apsvarstyti, ar nebūtų tikslingiau Seimo Statute numatyti, kad Vyriausybės programą Seimo posėdžių sekretoriate registruoja Respublikos Prezidentas, kas įtvirtintų didesnę Prezidento atsakomybę, Vyriausybės programos vykdymo procese. Tiesa, šiuo atveju reikėtų, jog prieš tai Konstitucinis Teismas pakeistų savo poziciją dėl subjekto, turinčio teisę Seime registruoti Vyriausybės programą.
[i] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3238/content
[ii] https://www.teise.pro/index.php/2026/04/08/v-a-vaicaitis-trumpas-komentaras-del-konstitucinio-teismo-2026-m-kovo-17-d-sprendimo-nutraukti-byla-del-vyriausybes-sudarymo/
[iii] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3282/content
[iv] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3283/content
[v] Visgi, skirtingai, nei teigia Konstitucinis Teismas, Seimo Statuto 194 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti ne tik kartu su šio straipsnio 1 dalimi (kuri atkartoja Konstitucijos 92 str. 3 dalį), bet ir kartu su Konstitucijos 68 straipsniu, kuriame išvardintas galutinis subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, sąrašas ir kuriame nėra Ministro Pirmininko.
194 straipsnis. Vyriausybės programos pateikimas
1. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti šios Vyriausybės programą.
2. Seimo posėdyje, kuriame pateikiama Vyriausybės programa, turi dalyvauti naujai sudarytos Vyriausybės nariai.
3. Seimo nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos projektas turi būti užregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate ir paskelbtas Seimo interneto svetainėje ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto posėdžio.
4. Aiškindamas Vyriausybės programą, Ministras Pirmininkas Seimo posėdyje gali kalbėti iki 40 minučių.
5. Vyriausybės programos pateikimo metu atsakymams į klausimus iš viso skiriama pusantros valandos. Klausimai gali būti užduoti tiek Ministrui Pirmininkui, tiek bet kuriam iš ministrų.
[vi] 92 straipsnis
(1) Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria Respublikos Prezidentas.
(3) Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.
(5) Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai.
[vii] 194 straipsnis. Vyriausybės programos pateikimas
3. Seimo nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos projektas turi būti užregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate ir paskelbtas Seimo interneto svetainėje ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto posėdžio.
[viii] “4.3 […] Taigi, aiškinant Seimo statuto 194 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su šio straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pažymėtina, kad, pagal jį, paskirtasis Ministras Pirmininkas savo pareigą pateikti Seimui svarstyti Vyriausybės programą įgyvendina, be kita ko, pateikdamas Seimo nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos projektą“.
[ix] 68 straipsnis
(1) Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.
(2) Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.
[x] Tai, kad šiuo metu pagal Seimo Statutą Vyriausybės programa yra tvirtinama Seimo nutarimu, o ne įstatymu, nėra teisiškai korektiška, nes Vyriausybės programos įgyvendinimas, be kita ko, susijęs su įstatymų priėmimu, tuo tarpu pagal Konstitucijos 94 straipsnį, būtent Seimo nutarimai yra priimami dėl „įstatymų įgyvendinimu“, o ne atvirkščiai.
