Naujas tyrimas parodė, kad poros, susituokusios prieš susilaukdamos pirmojo vaiko, santykius nutraukia gerokai rečiau nei tos, kurios vaikų susilaukia nesusituokusios.
Praėjusį mėnesį paskelbtame Jungtinės Karalystės organizacijos „Marriage Foundation“ tyrimų direktoriaus Harry’io Bensono (Hario Bensono) tyrime „Santuokos laikas ir santykių iširimo rizika tarp pirmą kartą tėvais tapusių asmenų Jungtinėje Karalystėje“ nustatyta, kad prieš susilaukdamos pirmojo vaiko susituokusios poros turi 50 proc. mažesnę tikimybę iširti nei nesusituokusios poros.
H. Bensonas išanalizavo 3 324 porų duomenis ir stebėjo šias šeimas, kol 2000-ųjų pradžioje gimusiems jų vaikams sukako 14 metų. Tyrėjas nustatė reikšmingą vadinamąjį „santuokos efektą“, rodantį, kad susituokusios poros dažniau išlieka kartu, nepriklausomai nuo socialinės ir ekonominės padėties, etninės kilmės, religijos, išsilavinimo, gyvenamojo regiono ir kitų į analizę įtrauktų veiksnių.
Didžiausia išsiskyrimo rizika buvo tarp kartu gyvenančių, bet nesusituokusių porų pirmaisiais trejais tėvystės metais – apie 4,1 proc. per metus. Tuo metu tarp susituokusių tėvų šis rodiklis siekė 2,5 proc.
Tyrėjas nustatė, kad skirtumas tarp susituokusių ir nesusituokusių tėvų šeimų stabilumo sumažėja vaikams pradėjus eiti į mokyklą, tačiau jiems sulaukus 14 metų vėl smarkiai išauga. Niekada nesusituokusių porų išsiskyrimo tikimybė padidėjo iki 45 proc., palyginti su 26 proc. tarp susituokusių tėvų.
Tyrimo išvados meta iššūkį Jungtinės Karalystės Fiskalinių studijų instituto (Institute for Fiscal Studies, IFS) tyrimams, kuriais šalies vyriausybė daugiau nei du dešimtmečius rėmėsi formuodama viešąją politiką. Anksčiau buvo teigiama, kad susituokę tėvai ilgiau išlieka kartu tik todėl, kad yra vyresni, geriau išsilavinę ir finansiškai labiau apsirūpinę.
„Akademiniuose tyrimuose ir viešojoje politikoje santuokos nauda buvo sistemingai nuvertinama. IFS išvados grindžiamos esmine metodologine klaida – buvo analizuojami tik trys ketvirtadaliai apklaustų tėvų“, – teigiama H. Bensono tyrime.
„Mano atlikta visos imties analizė, taikant pažangesnius šiuolaikinius metodus, rodo, kad daugiau nei pusę skirtumo tarp susituokusių ir nesusituokusių porų išsiskyrimo rodiklių lemia būtent santuoka. Trumpai tariant, santuoka reikšmingai padidina tikimybę, kad tėvai liks kartu, nepriklausomai nuo to, kada susituokė ir kokia yra jų socialinė bei ekonominė padėtis“, – pažymėjo tyrėjas.
Tyrime teigiama, kad santuoka yra svarbiausias šeimos stabilumą lemiantis veiksnys.
„Šios išvados atitinka gerai žinomas psichologines teorijas, kurios sociologiniuose tyrimuose dažnai buvo ignoruojamos. Įsipareigojimo teorija, kognityvinio nuoseklumo teorija ir signalų teorija leidžia manyti, kad santuoka veikia kaip įsipareigojimą stiprinantis mechanizmas – ji stiprina įsipareigojimą, skatina elgesį derinti su ilgalaikiais ketinimais ir didina santykių nutraukimo socialinius bei emocinius kaštus“, – rašoma tyrime.
Tyrėjas taip pat pažymi, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė prisideda prie šeimų irimo, laikydama sugyvenimą nesusituokus lygiaverčiu santuokai.
Tyrime teigiama, kad santuoka yra svarbiausias šeimos stabilumą lemiantis veiksnys.
H. Bensonas paragino Jungtinės Karalystės valdžią viešojoje komunikacijoje labiau pabrėžti psichologinę santuokos naudą ir jos vaidmenį stiprinant šeimos stabilumą, ypač ankstyvosios tėvystės laikotarpiu. Jis taip pat siūlo kurti paskatas mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šeimoms tuoktis bei ateityje atlikti daugiau tyrimų apie nesusituokusias poras, jų įsipareigojimus ir santykių raidą.
„Šis novatoriškas tyrimas neabejotinai parodo santuokos naudą ir paneigia dešimtmečius formuotą valdžios požiūrį, kuris santuoką nuvertino iki dar vienos santykių formos, nesiskiriančios nuo gyvenimo kartu nesusituokus“, – teigė H. Bensonas.
„Tai taip pat yra priekaištas tiems politikams, kurie menkino santuokos institutą ir savo veiksmais aktyviai atgrasė neturtingiausias poras nuo santuokos – taikydami baudžiamojo pobūdžio socialinės paramos politiką ir stokodami drąsos skatinti santuoką, nes baiminosi būti palaikyti senamadiškais ar moralizuojančiais“, – pridūrė jis.
