Josephine Nobisso pasakoje „Mišių svoris“ (The Weight of a Mass) vargšė našlė prašo kietaširdžio kepėjo duoti jai bent sudžiūvusios duonos plutą ir pažada kaip atlygį pasimelsti už jį per šv. Mišias.
Niekinamai vertindamas moters katalikų tikėjimą, kepėjas pašaipiai užrašo žodžius „Vienos Mišios“ ant plonyčio popieriaus skiautelės ir padeda ją ant vienos savo žalvarinių svarstyklių lėkštės, o ant kitos uždeda senos duonos riekę.
„Pažiūrėkime, kiek duonos būsiu tau skolingas!“ – šaiposi jis. Tačiau, didžiai jo nuostabai, popieriaus skiautelė pasirodo esanti sunkesnė.
Sutrikęs ir susierzinęs kepėjas prideda daugiau duonos, paskui dar daugiau, galiausiai krauna ant svarstyklių ir kitus kepinius. Aplink susibūrusi vis didesnė smalsuolių minia stebi neįtikėtiną reginį, tačiau kiekvieną kartą svarstyklės rodo tą patį, regis, neįmanomą dalyką: popieriaus skiautelė yra sunkesnė.
Ši žavi Nobisso istorija iškyla atmintyje išvydus plačiai internete pasklidusį vaizdo įrašą, kuriame kunigą iš Minesotos užlieja stiprios emocijos, kai rugsėjo 14-ąją, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventės dieną, per Mišias jis taria vyno konsekracijos žodžius.
Koks nepaprastas reginys! Šiais laikais, kai internete vis dažniau susiduriame su dirbtinio intelekto kuriamomis klastotėmis ir nuo jų pavargstame, žiūrint šį vaizdo įrašą nekyla abejonių, kad kunigo Brento Bowmano spontaniškos ašaros, drebulys ir galiausiai prasiveržęs kūkčiojimas yra tikri.
Kai kurie žmonės, dalyvavę Chestertono akademijos Mišiose Šv. arkangelo Gabrieliaus katalikų bažnyčioje Hopkinse, Minesotoje, taip pat daugelis stebėjusiųjų tiesioginę transliaciją internete, iš pradžių pamanė, kad kunigas galėjo išvysti kokį nors Eucharistijos stebuklą. Gal jis matė vyną virstant krauju?
Vėliau internete paskelbtame aiškiame, nuolankiame ir jaudinančiame pareiškime kunigas B. Bowmanas paaiškino nieko panašaus nematęs. Jis pasakojo, kad jį pribloškė tai, ką pavadino „vidiniu pažinimu“, leidusiu suvokti konsekracijos žodžių tikrovę. Kartu jis patyrė ir tikrumo pojūtį – jautė „Dievo galios, nusileidžiančios ant altoriaus, svorį“, ir „Jėzaus tikrojo buvimo taurėje sunkumą“. Šis pojūtis buvęs toks stiprus, kad kunigas kurį laiką negalėjo pajudinti taurės.
„Mėgindamas iškelti Brangiausiąjį Kraują, ko kurį laiką nepajėgiau padaryti, Tikiu, kad man buvo suteikta malonė giliau suvokti mūsų Viešpaties Kančios kartumą ir saldumą bei tai, kiek daug kraujo Kristus išliejo dėl milžiniškos visų mūsų nuodėmių naštos“, – pasakojo jis ir pridūrė buvęs „emociškai ir fiziškai priblokštas“.
Tik Dievo malonės padedami galime bent pradėti suvokti visą to, ką Jėzus dėl mūsų padarė, didybę.
Kruopščiai suformuluotame pareiškime kunigas B. Bowmanas, tarnaujantis Šv. Pauliaus ir Mineapolio arkivyskupijoje, pabrėžė, kad „tokie asmeniniai dvasiniai susitikimai su Dievu yra visiškai neužtarnautos dovanos ir gausios Dievo meilės visiems Jo žmonėms ženklai. Jie nebūtinai liudija žmogaus šventumą“.
Mes, katalikai, neprivalome tikėti, kad kiekvienas toks pasakojamas patyrimas iš tiesų yra iš Dievo. Tačiau esame kviečiami tikėti, kad mūsų Viešpats kentėjo ir mirė dėl mūsų išganymo, kad paprasta duona bei vynas per konsekraciją šv. Mišiose iš tiesų tampa Jo Kūnu ir Krauju. Tik Dievo malonės padedami galime bent pradėti suvokti visą to, ką Jėzus dėl mūsų padarė, didybę.
„Mišių svorio“ veiksmas vyksta tolimoje – ir, regis, katalikiškoje – šalyje, kurios karalius ir karalienė rengiasi tuoktis per jungtuvių Mišias. Tačiau jose ketina dalyvauti vos kelios senyvos moterys – tokie šalti ir abejingi tikėjimo praktikai yra tapę tos šalies gyventojai.
Deja, panaši padėtis šiandien pažįstama daugelyje vietų. Tik pagalvokime, kaip dažnai per Mišias pagauname save praradusius dėmesį ir galvojančius apie kitus rūpesčius – net pačią konsekracijos akimirką.
Tačiau Dievas nuolat grąžina mus į tikrovę. Kartais Jis tai daro nepaprastais būdais. Vienas jų – Eucharistijos stebuklai. Tai patiriame ir per malonių gausą, lydinčią JAV Bažnyčioje vykstantį Eucharistinį atgimimą. Tai regime šventų vyrų ir moterų, tokių kaip netrukus palaimintuoju tapsiantis arkivyskupas Fultonas J. Sheenas ir šv. Karlas Akutis, liudijime apie Eucharistiją. O galbūt – ir netikėtomis akimirkomis, kurios priverčia mus sustoti, kaip nutiko kunigui Bowmanui.
Kai Viešpats leidžia mums bent akimirką pažvelgti į tikrovę, kuri iš tiesų vyksta ant altoriaus, belieka atsakyti nuostaba, pagarbiu virpuliu ir giliu dėkingumu už neaprėpiamą vienų šv. Mišių svorį.
