Ne paslaptis, kad mėgstu paspręsti įvairius proto ar loginio mąstymo reikalaujančius uždavinukus, tad socialinių tinklų šnipai pastarosiomis dienomis pradėjo siusti visokius mano vaikystės laikų piešinukus, kuriose yra sąmoningai įpainiotas koks nors ne tų laikų elementas, ir jį reikia kuo greičiau surasti. Dažnai tai būna koks nors šių laikų plastikinis buteliukas, ženklas firmos, kokios anais laikais dar nebuvo, ar kasos čekis ano amžiaus pradžios pirkėjo rankose.
Visas šias pramogas generuoja dirbtinis intelektas ir kartais visai neprašomas. O jam tai kas – jei norite, gali jus grąžinti į „jaunas dienas“ visai neatsisakant pensijos teikiamų malonumų. Kažkada toks rašeiva iš Dublino priemiesčio pavadinimu James Joyce, savo personažų mintimis sujungė labai skirtingus laikotarpius ir stilius, ir už tai tebėra garbinamas kaip genijus.
Intelektas tai daro savaip greitai ir savaip kūrybingai, dažnai paprašydamas tik kavos puodelio kainos mokesčio. Bet politikai ir bambekliai derasi, kaip čia jį „sureguliavus“ ir privertus intelektą elgtis teisingai idant neklaidintų, neva, tiesos ir tik tiesos išsiilgusios visuomenės. Rašau apie tai dažnai, nes savam darbe tenka turėti reikalų su labai nevienareikšmiškai vertinamomis Intelekto veiklos pasekmėmis, nuo galimų intelektualių ginklavimosi varžybų iki… iki klausimo, ar jis gali ne tik skaičiuoti, bet ir tikėti, ar gali turėti sąmonę, ar gali tikėti, ir būti ne tik teisingas, bet ir … gailestingas… Čia tai geras klausimas.
Bet šiandien apie kai kuriuos „užkulisius“.
Neseniai matyti vaizdai iš Silicio slėnio byloja, kad vyksta kažkokia retro revoliucija. Kavinės ima dekoruotis art nouveau interjerais, lankytojams, laukiantiems, kol pakeps mėsa, siūloma pažaisti senovinį „tetrį“ ar net paskaityti kažką panašaus į popierinį laikraštį.
Pastebima, kad firmų vadovai ir vadoviukai grįžta prie ranka parašytų laiškų, įsigyja rašalinius parkerius bei rankinius laikrodžius, o darbuotojus išlaisvina iš permatomų plastikinių narvelių perkeldami į „tradicinius“ kambarius. Atsiranda reikalavimai „tradiciniam“ aprangos kodui, betarpiškam bendravimui ir… nieko blogo dėl tų „tarnybinių romanų“… Tipas, negalintis išskirti su savo „išmaniuoju“ – tiesiog prasčiokas…
Visa tai daro ne kokie nors senoliai. Tiesiog normalūs žmonės. Remiantis populiariomis apklausomis, teigiama, kad beveik pusė amerikiečių norėtų gyventi savo praeityje, kuri yra savaip stabilesnė ir patikimesnė, gal ne tiek protinga, bet kur kas jausmingesnė. Praeities paveiksliukai tokie mieli, o ateitis gi dar niekada neatrodė tokia bauginanti ir nepatikima kaip dabar.
Sukūrėme kaip niekad atgrasų ir bauginantį ateities modelį, išmokėme žmones visko bijoti ir niekuo nepasitikėti, tai… ir turime, ką turime. Baimės priežasčių sąrašas prasideda ne karais ar ligomis. Prasideda fobijomis, kad tobulėjančios technologijos taps visaip pranašesnės už mūsų žmogišką netobulumą ir… sako, net Dievas nepadės. Taigi. Nepadės, jei netikėsime, kad padeda.
Turime dvi išeitis, neskaitant tos, kad viskas baigta ir išeities nebėra. Pirma – atsiribokime nuo pasaulio kokiu nors „Faradėjaus narvu“ saugančiu mus nuo skaitmeninio pasaulio, ką nors uždrauskime, ką nors sulaužykime. Jau yra projektų pastatyti tokį narvą virš mokyklos ar universiteto. Istorinė patirtis byloja, kad nepavyks, o juokingiausia tai, kad drausti ir laužyti šiandien raginą tie patys, kurie vakar mokė, kad draudimais nieko nepasieksime. Tie patys, kurie sako, kad vaikas pats gali nuspręsti keistis lytį, bet neturi teisės semtis žinių iš interneto.
Sukūrėme kaip niekad atgrasų ir bauginantį ateities modelį, išmokėme žmones visko bijoti ir niekuo nepasitikėti, tai… ir turime, ką turime.
Antra išeitis atrodo kur kas įdomesnė. Ne kovoti, bet… prisijaukinti. Kai kurie antropologai sako (nors tai neįrodyta), kad pirmuoju senovinio žmogaus draugu tapo vilkas, kuris šiaip labai pavojingas ir savo srityje gebantis kur kas daugiau nei žmogus, pavyzdžiui kai reikia užuosti ar ką sučiupti. Prijaukindami vilkus, žmonės galėjo netiesiogiai užuosti žvėrių kvapą iš toli ir girdėti artėjančius priešus naktį. Jie tapo geresniais medžiotojais nei neandertaliečiai ir geresniais kariais. Kai kurie antropologai mano, kad šunys yra viena iš priežasčių, kodėl Homo sapiens išstūmė savo priešistorinius giminaičius ir užkariavo pasaulį. Yra sakančių, kad šunys niekada nebuvo vilkai, bet tai jau kita istorija…
Rašau šiuos žodžius kaip tik dabar, kai manasis Rufis palaimingai snaudžia po kojomis. Panašu, įsitikinęs, kad nenumindysiu jam ausų. Jis ne visada paklusnus, esame susipykę ne kartą, bet tai tas „intelektas“, užuodžiantis, kas „ne mano nosiai“, stropiai apibėgantis kiemo perimetrą ir signalizuojantis, kad kaime pasirodė, kas svetimas. Jam reikia iš manęs gardžių „kasnelių“, bet dar labiau reikia tiesiog meilės…
Šunys kartais gali tapti nevaldomi, šunys pridaro šunybių, bet tai tik nedidelis minusas lyginant su jų dorais darbais. Beje, niekas nė į galvą neateina, kad šunys, pasinaudodami savo pranašumais, gali mus pavergti. Su Rufiu sutarėme, kad Užupio respublikos konstitucija yra teisinga – kiekvienas žmogus turi teisę į šunį, kiekvienas šuo turi teisę į jį globojantį žmogų. Tas šuo yra labiau teisingas nei gailestingas, bet jo teisingumas ne kodekse, o veikiau intuicijoje.
Šiandien šuo vilkui ne draugas. Gal kaip Intelektas ir internetas? Statistika rodo, kad dirbtinis intelektas žudo… internetą. Šiandien jau nebereikia kurti patrauklios išvaizdos interneto svetainių, išdėstyti informaciją bei reklamą lankytojui patinkančiu būdu. „Intelektui“ nereikia mūsų estetikos, jis randa informaciją be mūsų apsilankymo, net jei ji ir visai neestetiškame „sandėlyje“. Didieji portalai statistiškai patikimai pastebi, kad tradicinius lankytojus keičia „intelekto“ šunys, ir ne pagal juos reikia orientuotis. Blogiausia šioje istorijoje yra tai, kad kurti interneto turinį darosi vis labiau nepelninga, tačiau be jo žūva ir „intelektas“, nes… nebeturi maisto.
Specialistai sako, kad Intelektas žlugdo tradicinę žurnalistiką (ji gal jau seniai netradicinė), deformuoja visą mūsų suvokimą, kas yra žinios ir informacija. Jei būdavo sakoma, kad internetas yra ir lobynas ir šiukšlynas, tik reikia atsirinkti, tai dabar matome, kad šiukšlės yra tiek pat patrauklios kaip ir lobiai. Žinių visuomenė virsta šūvabaliais ir visai nesijaudina, kad virsta tokiais.
Taigi, ką čia pasakius pabaigai. Šuo eis pasivaikščioti į savaip suvokiamą pasaulį, o man tai iššūkis ar suvaldysiu jį, suviliotą šuniškų pagundų?
