„Šiandien norėčiau pasidalyti mintimis apie praėjusios savaitės apaštališkąją kelionę į Ispaniją, kurios metu aplankiau Madridą, Barseloną, Montserato abatiją ir Kanarų salas“, – sakė Leonas XIV birželio 17 d. bendrojoje audiencijoje.
Po ilgos kelionės keturiose Afrikos šalyse, pasak Šventojo Tėvo, jis atsidūrė senas ir labai turtingas katalikiškas tradicijas turinčiame Europos krašte, kuriame, nepaisant didelių socialinių ir kultūrinių pokyčių, popiežius visur buvo sutiktas entuziastingai ir atvirai. „Dėkoju už tai Dievui ir visai Ispanijos tautai, karaliui ir civilinėms valdžios institucijoms, vyskupams ir bažnytinėms bendruomenėms“, – sakė Leonas.
Anot jo, jis buvo labai paguostas Ispanijoje gyvenančios Dievo tautos džiugaus, šventiško tikėjimo ir jam parodytos meilės. Savo ruožtu pats, kaip Romos vyskupas, stengėsi sutvirtinti tikinčiuosius, drąsinti įveikti visas susiskaldymo ir susipriešinimo formas, puoselėti bendrystę, dialogą ir vienybę skirtingume. Būtent tokia yra Petro įpėdinio tarnystė, kuri apaštališkose kelionėse yra konkrečiai išreiškiama atsižvelgiant į lankomų šalių bažnytinę ir socialinę situaciją.
Bendrosios audiencijos dalyviams Šventasis Tėvas pasakojo matęs, kaip žmonės, bet kurio amžiaus ir socialinės padėties, laukę popiežiaus vizito, visur jį šiltai sveikinę minios. Tai nebuvo savaime suprantamas dalykas ir yra vertas apmąstymų.
Šventasis Tėvas pasakojo matęs, kaip žmonės, bet kurio amžiaus ir socialinės padėties, laukę popiežiaus vizito, visur jį šiltai sveikinę minios. Tai nebuvo savaime suprantamas dalykas ir yra vertas apmąstymų.
„Žinoma, toks dalyvavimas, kaip jau sakiau, pirmiausia išreiškia ispanų tautos tikėjimą. Tuo pat metu manau, kad jis rodo plačiai jaučiamą tikros ir gilios vienybės pagrindo, ne kokio nors ideologinio ar atitinkančio dalinius interesus, poreikį. Galiausiai tokį pagrindą gali užtikrinti tik Kristus, o tautų gyvenime jį galima perteikti per būtinai įkultūrintą Evangeliją. Tai įmanoma padaryti, nes jos žinia visiškai atitinka abu šiuos poreikius: tiesos ieškojimą ir teisingumo troškulį“, – kalbėjo popiežius, po to trumpai apžvelgęs kelionės etapus.
„Madride ir Barselonoje susirinkome didelėse katedrose, moderniausiuose stadionuose. Montserato abatijoje kalbėjome Rožinį. Aukojome Mišias Sagrada Familia – didingoje šventovėje, akmens ir šviesos simfonijoje, kuri visiems pasakoja apie krikščionišką slėpinį. Šis to, kas sena ir kas šiuolaikiška, katalikų tradicijos ir šiuolaikinės kultūros susitikimas leido man gyvai pajusti tikrąjį Europos charakterį, jos neįkainojamą turtingumą kaip šiandien gyvą, nepasenusią tikrovę“, – sakė popiežius. Pasak Leono, tai paveldas, kurį reikia saugoti, kad galėtume jį investuoti į šiandieną su jos globalumu ir epochiniais iššūkiais, tokiais kaip taika, integralioji ekologija, teisingas ir tvarus vystymasis, pagarba asmens orumui. Tai iššūkiai, kuriuos aiškiai atpažino jau Vatikano II Susirinkimas ir prie kurių grįžo vėlesnis Magisteriumas, įskaitant jo paties encikliką Magnifica humanitas, kurios tikslas – saugoti žmogaus asmenį dirbtinio intelekto laikais.
Įvairiuose susitikimuose, pasak Leono, jis jautė poreikį popiežiaus žodžiuose išgirsti vilties Evangeliją šiandieninei žmonijai, sunkiai išmėginamai negatyvių apgaulingo vystymosi modelio pasekmių.
Įvairiuose susitikimuose, pasak Leono, jis jautė poreikį popiežiaus žodžiuose išgirsti vilties Evangeliją šiandieninei žmonijai, sunkiai išmėginamai negatyvių apgaulingo vystymosi modelio pasekmių.
„Šį poreikį, kuris atsispindėjo daugybėje išgirstų liudijimų – kartais graudinančių, kartais leidžiančių daug suprasti – visų pirma jį atpažinau veiduose tų mažiausiųjų ir vargingiausiųjų, kuriuos sutikau: vaiko, kuris man parapijoje perskaitė savo laišką; kai kurių piktnaudžiavimo aukų, prašančių būti išklausytomis; kalinių, manęs laukusių kalėjime; jaunuolių, kupinų nerimo ir planų; migrantų Kanarų salų pirminio priėmimo centruose“, – sakė popiežius.
Būtent laikas Kanarų salose – paskutinėje jo kelionės stotelėje – suteikė raktą sudėtingai tikrovei, dėl pačios salyno geografinės padėties ir dėl vietos Bažnyčios, priimančios didelį skaičių priverstinių migrantų, daugiausia iš Afrikos.
Žinome, pažymėjo Leonas, kad migracijos reiškinys yra sudėtingas ir reikalauja nuoseklių bei suderintų veiksmų planų. Tačiau Kanaruose atsiveria kitokia ir platesnė perspektyva, leidžianti mums suprasti, jog esame pašaukti iš naujo skaityti Evangeliją šiandieniniame pasaulyje, dalydamiesi savo kultūrų dovanomis, ypač vaisingos Kristaus žinios jose subrandintais vaisiais. Vienas iš tokių vaisių yra dialogas tarp asmenų ir tautų, susitikimas su brolišku nusiteikimu, leidžiantis atrasti ir vertinti vienas kito turimas vertybes.
„Šis kelias nėra lengvas, jis reikalauja geros valios ir Dievo pagalbos, tačiau tai yra kelias, kuris veda į meilės civilizaciją“, – sakė Leonas XIV. Apaštalinės kelionės Ispanijoje šūkis buvo „Pakelkite akis (žr. Jn 4; 35)“. Tai Jėzaus žodžiai savo mokiniams, kvietę pamatyti žmonėse ir miniose gyvenimo, tiesos ir pilnatvės troškimą.
„Pirmiausia man Viešpats kartoja tuos žodžius ir, jo malonės dėka, per šią kelionę tai patyriau. Šiandien norėčiau pasidalyti su jumis šiuo kvietimu: pakelkime akis! Mokykimės iš Jėzaus žiūrėti į artimą, į žmones, į pasaulį „Dievo akimis“, su meile, pagarba ir atjauta“, – kvietė Leonas, taip pat padėkojęs visiems, kurie meldėsi už gerą šios apaštališkosios kelionės eigą, ypač kontempliatyvių vienuolių bendruomenėms, kurių, ačiū Dievui, Ispanijoje yra daug.
„Melskitės ir toliau, kad, Švč. Mergelės Marijos užtarimu, iš mano išbarstytų sėklų užaugtų gausių vaisių. Ačiū!“, – paprašė Šventasis Tėvas.
