Į „Laikmečio“ redakciją kreipėsi skaitytoja, atkreipusi dėmesį, kad per atlaidus, išstačius Švenčiausiąjį Sakramentą, tikintieji liko stovėti. Pasak jos, anksčiau tokiu metu bažnyčioje žmonės atsiklaupdavo ir giedodami garbindavo Eucharistijoje esantį Kristų.
Jos laiškas paskatino priminti, ką apie Švenčiausiojo Sakramento išstatymą ir garbinimą sako Bažnyčios liturginės nuostatos.
Švenčiausiojo Sakramento išstatymas nėra vien iškilminga pamaldų dalis ar sena katalikiška tradicija. Katalikų tikėjimu, Eucharistijoje tikrai yra Kristus, todėl Švenčiausiojo Sakramento adoracija yra paties Kristaus garbinimas. Šią vidinę pagarbą Bažnyčios liturgijoje išreiškia ir kūno laikysena – priklaupimas, klūpėjimas, pagarbus nusilenkimas.
Kas vyksta išstačius Švenčiausiąjį Sakramentą?
Eucharistija yra ne tik priimama per šv. Komuniją. Bažnyčia nuo seno kviečia Eucharistijoje esantį Kristų garbinti ir ne Mišių metu.
Švenčiausiojo Sakramento išstatymas gali vykti komuninėje arba monstrancijoje. Jo tikslas – skatinti tikinčiuosius giliau pažinti Kristaus buvimą Eucharistijoje, Jį garbinti ir augti vienybėje su Juo.
Bažnyčia moko, kad Eucharistijos garbinimas už Mišių ribų yra neatsiejamas nuo pačios Eucharistijos šventimo. Adoracija pratęsia tai, kas vyksta per Mišias: tikintysis garbina tą patį Kristų, kurį priima šv. Komunijoje.
Popiežius Benediktas XVI yra pabrėžęs: „Priimti Eucharistiją reiškia garbinti Tą, kurį priimame.“ Eucharistinė adoracija, pasak jo, pratęsia ir sustiprina tai, kas vyksta pačioje Eucharistijos liturgijoje.
Kodėl klaupiamės?
Kūno laikysena liturgijoje nėra nereikšminga. Stovėjimas, sėdėjimas, nusilenkimas, priklaupimas ir klūpėjimas turi savo prasmę.
Klūpėjimas prieš Švenčiausiąjį Sakramentą pirmiausia yra adoracijos ir nuolankumo prieš Dievą ženklas. Tai nėra vien senas paprotys ar tam tikros kartos katalikų pamaldumo forma.
Šv. Jonas Paulius II, ragindamas puoselėti Eucharistijos adoraciją, kvietė tikinčiuosius skirti laiko atsiklaupti prieš Eucharistijoje esantį Jėzų. Bažnyčios dokumentuose taip pat pabrėžiama, kad tikėjimas ir pagarba Eucharistijai išreiškiami ne tik žodžiais, bet ir gestais bei kūno laikysena.
Lietuvoje naudojamame Švenčiausiojo Sakramento garbinimo apeigyne nurodoma, kad prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, esantį tabernakulyje arba išstatytą adoracijai, priklaupiama vienu keliu.
Tačiau priklaupimas ir klūpėjimas nėra visiškai tas pats. Priklaupimas yra trumpas pagarbos gestas, atliekamas prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Klūpėjimas – ilgesnė maldos ir adoracijos laikysena, ypač būdinga tam tikroms Švenčiausiojo Sakramento garbinimo ir palaiminimo apeigų dalims.
„Prieš taip didį Sakramentą pulkim“
Baigiant Švenčiausiojo Sakramento garbinimą ir rengiantis palaiminimui, kunigas ar diakonas priklaupia ir atsiklaupia. Tuo metu giedamas eucharistinis himnas arba kita tinkama eucharistinė giesmė.
Lietuviškoje tradicijoje gerai žinomi žodžiai: „Prieš taip didį Sakramentą pulkim, galvas lenkdami.“
Po maldos kunigas ar diakonas, apsigaubęs veliumu, paima monstranciją arba komuninę ir Švenčiausiuoju Sakramentu, nieko nesakydamas, palaimina žmones.
Tad tikinčiojo kūno laikysena šiuo metu nėra vien išorinis formalumas. Ji turi išreikšti tai, kuo tikima: prieš žmogų yra ne simbolinis daiktas, bet Eucharistijoje esantis Kristus.
Svarbiausia – ne mechaninis gestas
Vis dėlto būtų klaidinga Eucharistijos garbinimą sutraukti vien į klausimą: stovėti ar klūpėti. Bažnyčiai svarbus ne pats mechaninis judesys, bet tai, ką jis išreiškia.
Žmogus gali atsiklaupti iš įpročio, nė nesusimąstydamas, prieš ką klaupiasi. Kita vertus, pagarba Eucharistijai neturėtų likti vien vidiniu jausmu, kurio niekaip neišreiškiame.
Liturginiai gestai padeda kūnui dalyvauti tame, ką išpažįsta tikėjimas. Atsiklaupdamas žmogus savo kūnu pasako tai, ką širdimi išpažįsta: Tu esi mano Viešpats.
Žinoma, ne kiekvienas žmogus gali atsiklaupti dėl amžiaus, ligos, negalios ar kitų fizinių aplinkybių. Tokiais atvejais pagarba Švenčiausiajam Sakramentui gali būti išreiškiama kita tinkama laikysena ar pagarbiu nusilenkimu. Esmė nėra fizinis pajėgumas atlikti konkretų gestą, bet pagarba Eucharistijoje esančiam Kristui.
Todėl pamačius, kad dalis tikinčiųjų nežino, kaip elgtis išstačius Švenčiausiąjį Sakramentą, nebūtinai reikėtų skubėti kaltinti juos nepagarba. Žmogus gali paprasčiausiai nežinoti, ką reiškia konkretus liturginis veiksmas.
Tai pirmiausia yra katechezės klausimas.
Bažnyčios bendruomenėms tenka užduotis ne tik atlikti apeigas, bet ir padėti žmonėms suprasti jų prasmę: kodėl atsistojame, kodėl klaupiamės, kodėl tylime, kodėl smilkoma, kodėl monstrancijoje išstatyta Eucharistija yra garbinama.
Kuo geriau žmogus supranta, kas vyksta, tuo liturginis gestas tampa ne išmokta taisykle, o tikėjimo išpažinimu.
Švenčiausiojo Sakramento adoracijos centre galiausiai yra ne mūsų laikysena, bet Kristus. Tačiau būtent todėl Bažnyčia kviečia ir savo kūnu išreikšti pagarbą Tam, kurį tiki esant Eucharistijoje.
