Kryžius šiandien neatsiejamas nuo krikščionybės, o Nukryžiuotojo atvaizdas daugeliui tikinčiųjų atrodo vienas seniausių krikščioniškojo meno simbolių. Tačiau pirmųjų amžių krikščionys Jėzaus ant kryžiaus beveik nevaizdavo – mums įprastas Nukryžiuotojo vaizdinys susiformavo gerokai vėliau.
Vienas žinomiausių ankstyvosios, dar persekiojamos Bažnyčios ženklų buvo žuvis – ichthys. Graikiškas žodis buvo suprantamas kaip išpažinimo „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas“ santrumpa. Nors kryžius nuo pat pradžių buvo suvokiamas kaip Kristaus atpirkimo ženklas, jo vaizdavimas pirmaisiais amžiais buvo gerokai santūresnis nei vėlesnėje krikščioniškoje kultūroje.
Maždaug IV amžiuje kryžius tampa plačiai paplitusiu krikščionišku simboliu. Tai siejama su tradicija apie imperatoriaus Konstantino motinos šv. Elenos Jeruzalėje atrastą Kristaus kryžių. Tuo laikotarpiu žinomas ir T formos, arba tau, kryžius, siejamas su šv. Antanu Didžiuoju.
Krikščioniškoje tradicijoje ilgainiui atsirado daugybė skirtingų kryžiaus formų ir jų interpretacijų. Pavyzdžiui, šv. Benedikto kryžius paprastai vaizduojamas kaip medalis, kuriame kryžių supa lotyniškų maldų inicialai. Jie išreiškia prašymą, kad šventasis Kryžius būtų žmogaus šviesa, o blogis ir gundytojas nuo jo pasitrauktų.
Savita istorija lydėjo ir Jeruzalės, arba piligrimų, kryžių. Jį sudaro vienas didelis ir keturi mažesni kryžiai. Šiam ženklui priskiriama ne viena simbolinė prasmė: penki kryžiai gali reikšti penkias Kristaus žaizdas, patį Viešpatį ir keturis evangelistus arba Evangelijos skelbimą keturioms pasaulio kryptims.
Jeruzalės kryžius siejamas su kryžiaus žygių epocha ir Gotfrydu Buljoniečiu, tačiau vėliau tapo gerokai platesniu krikščionišku ženklu. Jį naudoja ir Šventosios Žemės pranciškonų kustodija, o pats simbolis gerbiamas tiek katalikų, tiek stačiatikių tradicijose.
Kada ant kryžiaus atsirado Kristus?
Vienas įdomiausių krikščioniškosios ikonografijos istorijos pokyčių – Nukryžiuotojo atsiradimas. Kristaus figūra ant kryžiaus plačiau pasirodo maždaug VI–VIII amžiais. Tačiau tai dar nėra vėlesniems amžiams būdingas kenčiančio Kristaus atvaizdas. Jėzus vaizduojamas atmerktomis akimis, apsirengęs ilga tunika, ramus ir triumfuojantis.
Pirmojo tūkstantmečio krikščioniškame mene kryžius taip pat suvoktas kaip Gyvybės medis. Jis galėjo būti vaizduojamas su augančiu vynmedžiu ir paukščiais, pabrėžiant ne tiek mirties siaubą, kiek iš kryžiaus kylančią naują gyvybę. Tokį motyvą galima aptikti Romos Šv. Klemenso bazilikos mozaikoje.
Svarbus ir šv. Pranciškaus Asyžiečio istorijoje išgarsėjęs San Damiano kryžius. Jame Kristus jau vaizduojamas apnuogintas, tačiau ne agonijoje – jo veidas išlieka ramus. Prieš šį kryžių meldėsi šv. Pranciškus.
Ryškesnis lūžis įvyksta X–XI amžiais. Tada ima rastis kryžiai, kuriuose vis labiau pabrėžiama Kristaus kančia, o vėlesniais amžiais Nukryžiuotojo vaizdavimas tampa vis natūralistiškesnis. Dėmesys kryžiaus kančiai, Kristaus žaizdoms, kraujui ir mirčiai ypač sustiprėjo Vakarų krikščioniškojoje pamaldumo tradicijoje.
Tačiau greta Nukryžiuotojo niekur nedingo ir abstraktesni Kristaus ženklai. Vienas jų – IHS monograma, vėliau ypač išplitusi per jėzuitų tradiciją. Taip krikščionybės istorijoje greta egzistavo ir tebeegzistuoja skirtingos tos pačios tikėjimo slėpinio išraiškos: žuvis, Avinėlis, Gerasis Ganytojas, Kristaus monogramos, paprastas kryžius ir Nukryžiuotasis.
Ši kryžiaus ikonografijos raida primena, kad krikščioniški simboliai per du tūkstantmečius nebuvo sustingę. Keitėsi jų meninė kalba ir akcentai, tačiau pats kryžius išliko krikščioniškojo tikėjimo šerdimi – Kristaus kančios, pergalės prieš mirtį ir išganymo ženklu.
