Jėzus savo klausytojus kvietė būti jo sekėjais: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Jėzus kvietė visus, bet ne visi atsiliepė, ir dabar ne visi atsiliepia. Vieni visą savo gyvenimą ištikimai keliauja, laikydamiesi Jėzaus rankos; kiti atsigręžia į Jėzų tik savo gyvenimo pabaigoje, ir Dievas jų neatmeta. Koks begalinis Dievo gailestingumas! Dievo įkvėptas psalmių autorius tvirtina: „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukias, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta“ (Ps 145 , 18).
Beribį Dievo gailestingumą Jėzus nušvietė savo palyginime apie pakviestuosius darbui vynuogyne (žr. Mt 20, 1–16). Vieni atėjo vos išaušus dienai, o paskutinieji tedirbo vos vieną valandą, ir šeimininkas visiems davė vienodą atlyginimą. Pirmieji, kurie nešė dienos kaitros ir darbų naštą, buvo nepatenkinti, kad buvo sulyginti su paskutiniaisiais. Į nepasitenkinusiųjų priekaištą šeimininkas atsakė: „Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 15–16).
Nuolankumas padeda susigrąžinti tai, ką per savo nuodėmes buvome praradę.
Evangelijoje pagal Luką išsamiai pasakojama apie Jėzaus nukryžiavimą. Iš nukryžiuoto Jėzaus kai kurie tyčiojosi, tarp jų ir vienas nukryžiuotas piktadarys; jis įžeidinėjo Jėzų, kviesdamas jį išsigelbėti ir išgelbėti šalia jo nukryžiuotus nusikaltėlius. Tuo tarpu antrasis piktadarys nuolankiai maldavo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42). Jėzus besigailinčiam vyrui atsakė: „Šiandien su manimi būsi rojuje.“ Abiejų piktadarių gyvenimas buvo pilnas nusikaltimų, bet kokia skirtinga jų gyvenimo pabaiga: vienas mirė piktžodžiaudamas, o kitas laimėjo Dievo gailestingumą.
Kaip gera girdėti Jėzaus žodžius, skirtus besigailinčiam piktadariui! Jie yra skirti ir kiekvienam, kuris nors ir paskutinėmis žemiškojo gyvenimo valandomis atsigręžia į Dievą ir maldauja jo gailestingumo. Išsipildo Jėzaus žodžiai: „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 16)
Apaštalo Pauliaus gyvenimas taip pat akivaizdžiai kalba apie Dievo gailestingumą. Jis, būdamas radikalus fariziejus, po Jėzaus mirties persekiojo jo sekėjus, laikydamas juos visuomenei pavojingais klaidatikiais. Bekeliaujant suimti krikščionių, apšvietė jį dangaus šviesa, ir jis išgirdo žodžius: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Saulius klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ ir išgirdo atsakymą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Nuo dabar aršus krikščionių persekiotojas tapo uoliausiu Jėzaus apaštalu ir iki savo kankinystės uoliai skelbė Evangeliją pagoniškam pasauliui.
Girdint pasakojimų apie žmonių pasikeitimą į gera, kyla klausimas, kas nulemia šį pasikeitimą ir kas sutrukdo tai padaryti. Didžiausia kliūtis žmogui keistis į gera yra jo turima puikybė – perdėtas savęs vertinimas. Šitos puikybės buvo pilni fariziejai, todėl jie atmetė Jėzų ir net reikalavo jį nukryžiuoti. Jie skaitė Šventąjį Raštą, uoliai lankė sinagogą, bet dėl savo puikybės buvo akli tautos vadai. Juose išsipildė Jėzaus žodžiai: „Pirmieji bus paskutiniai.“
Nuolankumas yra reikalingiausia dorybė, ir mirties valandą ji gali tapti išsigelbėjimo inkaru, kaip tai atsitiko su besigailinčiu piktadariu. Apgailėti savo nuodėmes ir klaidas gali tik nuolankus žmogus. Nuolankumas ypač reikalingas, kai, priimdami Sutaikinimo sakramentą, išpažįstame savo nuodėmes. Nuolankumas padeda susigrąžinti tai, ką per savo nuodėmes buvome praradę. Dėl to Jėzus ir kvietė savo klausytojus: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).
