Popiežius Leonas XIV pradėjo dvylika dienų truksiančią apaštališkąją kelionę po Lotynų Ameriką, kurios metu aplankys Urugvajų, Argentiną ir Peru. Pirmąją vizito dieną Montevidėjuje jis dalyvavo sutikimo ceremonijoje ir susitiko su Urugvajaus valdžios atstovais. Popiežius kalbėjo apie žmogaus orumą, šeimos ir ugdymo svarbą, dirbtinio intelekto keliamus iššūkius, rūpinimąsi silpniausiais ir religijos vietą pasaulietinėje valstybėje. Vakare, susitikęs su Urugvajaus dvasininkais, Leonas XIV ragino Bažnyčią grįžti prie Kristaus ir liudyti Evangeliją visuomenei, kurioje daug jaunų žmonių nuo jos nutolo.
Lapkričio 6–17 d. vykstančią kelionę Leonas XIV pradėjo Urugvajuje. Po daugiau kaip trylikos valandų skrydžio jo lėktuvas nusileido Montevidėjuje. Oro uoste popiežių pasitiko Urugvajaus prezidentas ir garbės sargyba, o sostinės Nepriklausomybės aikštėje jo laukė apie 30 tūkst. žmonių.
Lėktuve kartu skridusiems žurnalistams Leonas XIV sakė besidžiaugiantis, kad kelionė tapo įmanoma, nors po palyginti neseniai atliktos operacijos buvo abejojama, ar jis galės vykti. Popiežius dėkojo Dievui ir medicinos darbuotojams bei patikino, kad jaučiasi gerai.
Žmogaus orumas nepriklauso nuo jo naudingumo
Kreipdamasis į Urugvajaus valdžios ir visuomenės atstovus, Leonas XIV pirmiausia išskyrė šalies demokratinę tradiciją, grindžiamą tarnyste bendrajam gėriui, teisine tvarka ir pagarba piliečių laisvei.
Pasak popiežiaus, rūpinimasis bendruoju gėriu reiškia ir atsakomybę už ateities kartas. Todėl būtina atsižvelgti į demografinius pokyčius, rūpintis dar negimusiais žmonėmis ir remti šeimą – pirmąją aplinką, kurioje žmogus yra priimamas ir mokosi gyventi su kitais.
Leonas XIV taip pat pabrėžė ugdymo ir darbo svarbą. Išsilavinimas, jo teigimu, turi suteikti jaunam žmogui realių galimybių įsilieti į darbo pasaulį, plėtoti gebėjimus ir prisidėti prie kitų gerovės.
Kalbėdamas apie sparčią technologijų ir dirbtinio intelekto raidą, popiežius sakė, kad technologijos turi plėsti žmogaus galimybes ir palengvinti jo darbą, tačiau pats žmogus negali būti paverstas lengvai pakeičiama gamybos proceso dalimi.
Ypač daug dėmesio Leonas XIV skyrė silpniausiems visuomenės nariams. Pasak jo, žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis pagamina, kokį darbą atlieka ar kiek geba pats savimi pasirūpinti.
„Pamatinis kiekvieno žmogaus orumas nėra nei įgyjamas, nei užsitarnaujamas, ir jo nereikia įrodinėti“, – sakė popiežius, cituodamas savo encikliką „Magnifica humanitas“.
Jis pabrėžė, kad nė vienas žmogus neturėtų jaustis nereikalingas ar svetimas. Liga, negalia, skurdas, nedarbas, atskirtis ar savarankiškumo praradimas gali padidinti žmogaus priklausomybę nuo kitų pagalbos, todėl visuomenė privalo užtikrinti prieinamą sveikatos priežiūrą ir galimybę oriai gyventi iki natūralios gyvenimo pabaigos.
Religija neturi būti išstumta į privačią erdvę
Kalbėdamas apie Urugvajaus pasaulietinį valstybės pobūdį, Leonas XIV sakė, kad jis turi garantuoti erdvę, kurioje tikintieji ir netikintieji galėtų gyventi laisvės ir tarpusavio pagarbos sąlygomis.
Valstybės neutralumas, pasak jo, nereiškia, kad religija turi būti apribota vien privačia sfera. Tikintieji ir religinės bendruomenės gali prisidėti prie bendrojo gėrio, kartu gerbdami pilietinių institucijų savarankiškumą.
Pirmąją savo kalbą Urugvajuje popiežius baigė pabrėždamas savo, kaip Petro įpėdinio ir ganytojo, misiją.
„Į Urugvajų atvykau kaip Petro įpėdinis ir ganytojas, trokšdamas susitikti su šiame krašte keliaujančia Bažnyčia ir su meile parodyti artumą visai tautai“, – sakė Leonas XIV.
Jis linkėjo, kad vizitas padėtų „sustiprinti tai, kas mus vienija, ir atnaujinti pasitikėjimą, su kuriuo įveikiame sunkumus ir rengiamės tam, kas mūsų laukia“.
„Kur yra mūsų širdis?“
Vėliau Montevidėjo katedroje Leonas XIV susitiko su Urugvajaus dvasininkais, pašvęstaisiais, seminaristais ir kandidatais į vienuolius.
Urugvajaus Bažnyčia pastaraisiais dešimtmečiais susiduria su pašaukimų mažėjimu. 2024 m. į vienintelę šalies tarpdiecezinę seminariją neįstojo nė vienas kandidatas, nors vėliau jų vėl atsirado. Per kelis dešimtmečius taip pat gerokai sumažėjo krikštų ir bažnytinių santuokų.
Per mišparus popiežius ragino dvasininkus ir pašvęstuosius nuolat tikrinti savo vidines nuostatas. „Mes, pašventę savo gyvenimą Viešpačiui, turime savęs klausti, kur yra mūsų širdis“, – sakė jis.
Leonas XIV ragino nesiekti pripažinimo, nesivaikyti tariamo saugumo ir nemanyti, kad viską galima kontroliuoti. „Ištikimybė gautam pašaukimui reikalauja nuolat iš naujo grįžti pas Jėzų Kristų ir leisti, kad Jis būtų mūsų lobis, Tas, į kurį trokštame būti panašūs.“
Ragino melstis už pašaukimus
Popiežius taip pat pabrėžė maldos už pašaukimus svarbą. Jis priminė, kad po metų, kai į tarpdiecezinę seminariją neįstojo nė vienas kandidatas, daugelis tikinčiųjų pradėjo rengti maldos ir pasninko dienas. Vėliau atsirado jaunuolių, pradėjusių rengtis kunigystei. „Iš širdies dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šios maldos, ir raginu juos nepaliauti ir toliau melstis“, – kalbėjo Leonas XIV.
Kalbėdamas apie kunigo tarnystę, jis pabrėžė jos artumą žmogaus kančiai ir Dievo atleidimo skelbimui. Popiežius sakė, kad kunigo akys pastebi ašaras, kurių kiti nemato, jo ausys išklauso tai, ko žmogus negali patikėti kitiems, o rankos, laikančios Kristaus Kūną, gali senti darydamos gera.
„Būti panašiems į Tą, kurį skelbiame“
Homilijos pabaigoje Leonas XIV išskyrė krikščioniškojo liudijimo svarbą visuomenėje, kurioje daugelis žmonių nuo Bažnyčios yra nutolę.
„Brangūs broliai ir seserys, viena rimčiausių evangelizacijos sėkmės sąlygų – būti panašiems į Tą, kurį skelbiame. Šiame krašte, kur daugelis mūsų amžininkų beveik nepažįsta Jėzaus Kristaus, o daugybė jaunuolių užaugo toli nuo Bažnyčios gyvenimo, toks liudijimas yra ypač svarbus“, – sakė popiežius.
Kalbėdamas apie visą kelionę į tris Lotynų Amerikos šalis, Leonas XIV pabrėžė, kad kiekviena jų turi savitą istoriją ir kultūrą. Ypač jis džiaugiasi galimybe sugrįžti į Peru, kurią laiko savo namais ir kurioje praleis ilgiausią kelionės dalį.
„Pagrindinis šios kelionės tikslas – tęsti Romos vyskupo, popiežiaus, misiją, dalytis Evangelijos džiaugsmu, skelbti Gerąją Naujieną ir būti su žmonėmis.“
