Apreiškimo knygoje skaitome: „Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 9.14).
Lapkričio 1-ąją švenčiame Visų šventųjų iškilmę. Tai džiaugsmo šventė. Prie Avinėlio sosto susibūrę žmonės ėjo per gyvenimą laikydamiesi Dievo rankos. Jie galbūt kartais klydo, bet priėmė Dievo gailestingumą ir nuodėme suteptą drabužį išplovė Avinėlio krauju. Dabar jie amžių amžiais yra apgaubti Dievo meilės, ir niekas šios laimės iš jų neatims. Džiaugiamės, kad šioje minioje būsime ir mes, nors dabar dar keliaujame sielvarto keliu.
Visi Šventieji yra vilties šventė. Kokie mes esame laimingi, turėdami Dievo garantiją, kad su mūsų mirtimi gyvenimas nesibaigs, nes mums yra skirta būti milžiniškoje palaimintųjų minioje. Šios vilties pamatas – ant kryžiaus už mus miręs Dievo Sūnus Jėzus Kristus.
Vargšai žmonės, kurie šitos vilties neturi. Koks nykus gyvenimas, jei žmogus mąsto, jog su kiekviena diena jis artėja į nebūtį. Neturėdamas amžinojo gyvenimo vilties, žmogus bando iš šio gyvenimo pasiimti viską, ką tik gali, – garbę, turtus ir malonumus, žinodamas, kad visa tai anksčiau ar vėliau reikės palikti.
Švęsdami Visų Šventųjų iškilmę, esame kviečiami pasitikrinti, ar mūsų gyvenimo kelias yra tiesus ir užtikrintai veda prie Avinėlio sosto. Jis yra tiesus, kai gyvename, tikėdami Dievo apreikštu žodžiu ir laikomės meilės įstatymo.
Jėzus kalba: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Šį tikėjimą į amžinąjį gyvenimą turime branginti kaip didžiausią turtą. Tikėjimas išlieka tvirtas, jei gyvename taip, kaip tikime, – eidami Dievo ir artimo meilės keliu.
Kokie mes esame laimingi, turėdami Dievo garantiją, kad su mūsų mirtimi gyvenimas nesibaigs, nes mums yra skirta būti milžiniškoje palaimintųjų minioje.
Net ir žemiška meilė reikalauja tam tikro savęs atsižadėjimo, savęs užmiršimo, kad tik būtų laimingi mūsų mylimi asmenys. Kiek daug savęs atsižadėjimo patiria kiekviena motina dėl savo vaikelių. Dievo meilė taip pat reikalauja atsižadėti viso to, kas nesuderinama su Dievo valia, – nuodėmės kelias nėra meilės kelias.
Mišių Evangelijoje girdėjome palaiminimus skelbiantį Jėzų: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai… Palaiminti liūdintieji… Palaiminti romieji… Palaiminti alkstantys… Palaiminti gailestingieji… Palaiminti tyraširdžiai… Palaiminti taikdariai… Palaiminti persekiojamieji dėl teisybės… Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 3–12). Šie Jėzaus palaiminimai rodo kelią, kuriuo turime eiti.
Anuomet, kai izraelitai ėjo į laisvę, Dievas davė įstatymą, kurį mes vadiname Dekalogu ir kuris įpareigoja mylėti Dievą ir artimą. Dekalogo įsakymai buvo labiau draudžiamojo pobūdžio, ko žmogus turi saugotis, kad išlaikytų vienybę su Dievu.
Jėzaus palaiminimai yra pozityvus nurodymas, ko Dievas nori iš mūsų. Šiuos palaiminimus mes turėtume žinoti ir kartoti kaip kasdienę maldą. Kartoti ne tiek lūpomis, kiek pačiu gyvenimu. Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų eiti palaiminimų keliu.
