Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos redakcijų direktoratas liepos 1 dieną per „Vatican News“ kanalus pristatė jau trečią dokumentinį filmą apie popiežių Leoną XIV – „Leonas Romoje“.
Pirmasis filmas „Leonas iš Peru“ pasakojo apie būsimąjį popiežių kaip vyskupą misionierių, augustinų vienuolių ugdytoją ir ganytoją. Antrasis – „Leonas iš Čikagos“ – supažindino su Roberto Franciso Prevosto (Roberto Frensiso Prevosto) šaknimis Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Naujausias dokumentinis filmas „Leonas Romoje“, pasitelkdamas interviu, archyvinę vaizdo medžiagą ir fotografijas, pasakoja apie Prevosto formavimosi metus Amžinajame mieste. Jame atkuriamas laikotarpis po jo atvykimo į Romą 1981 m. studijuoti kanonų teisę ir siekti kanonų teisės licenciato laipsnio.
Filmą sukūrė žurnalistai Felipe Herrera Espaliatas (Felipė Herera Espaliatas), Salvatore Cernuzio (Salvatorė Černucijus) ir Tiziana Campisi (Ticiana Kampisi), o montažo autorius – Jaime Vizcaino Haro (Chaimė Viskaino Haro).
Nuo išrinkimo popiežiumi Leonu XIV katalikai visame pasaulyje pamažu susipažįsta su naujuoju pontifiku per jo homilijas, audiencijas ir viešus pasirodymus. Tačiau gerokai anksčiau, nei apsivilko baltą popiežiaus sutaną ir pasirodė Šv. Petro aikštėje susirinkusioms minioms, jis tebuvo jaunas augustinas, atvykęs į Romą su lagaminu, vedinas pašaukimo.
Jau vien tai, kada R. F. Prevostas atvyko į Romą, nukelia į išskirtinį Bažnyčios istorijos momentą. Jis atvyko netrukus po to, kai popiežius Jonas Paulius II grįžo į Vatikaną po pasaulį sukrėtusio pasikėsinimo į jo gyvybę. Kol vienas popiežius sveiko, kitas būsimasis popiežius tyliai pradėjo naują savo gyvenimo etapą, kuris, kaip tuomet niekas negalėjo numanyti, vieną dieną atves jį į šv. Petro sostą.
Kol vienas popiežius sveiko, kitas būsimasis popiežius tyliai pradėjo naują savo gyvenimo etapą, kuris, kaip tuomet niekas negalėjo numanyti, vieną dieną atves jį į šv. Petro sostą.
Užuot ieškojęs sensacingų atskleidimų, dokumentinis filmas pasirenka kur kas įdomesnę kryptį – klausia žmonių, pažinojusių Prevostą dar prieš jam tampant žinomu visame pasaulyje, koks jis buvo.
Ypač išsiskiria kunigo Ciro Musiello (Čiro Musjelo) prisiminimas. Jis būsimąjį popiežių apibūdina kaip „labai santūrų“, tačiau kartu pabrėžia, kad šis turėjo „dovaną stiprinti brolių bendrystę“.
Toks apibūdinimas atskleidžia iš pirmo žvilgsnio netikėtą savybių derinį. Paprastai santūrumas nėra siejamas su gebėjimu natūraliai telkti žmones, tačiau būtent tokią tylią dovaną liudija tie, kurie jį pažinojo.
Dokumentiniam filmui plėtojantis pamažu ryškėja žmogaus, kurį formavo ne tik studijos, bet ir brolystė, malda bei kasdienis bendruomeninis gyvenimas, portretas. Filmas leidžia manyti, kad daugelis savybių, kurias katalikai jau šiandien įžvelgia popiežiuje Leone XIV, neatsirado jo išrinkimo dieną – jos brendo ne vieną dešimtmetį.
Filmo pabaigoje žiūrovai sugrąžinami į akimirką, kai pasaulis pirmą kartą išvydo popiežių Leoną XIV. Matant džiaugsmą žmonių, kurie jį pažinojo dar prieš pasirodant baltiems dūmams, ir dar kartą išgirdus pirmuosius naujojo popiežiaus žodžius, šios gerai pažįstamos scenos atsiskleidžia nauju gilumu.
