Šiandien yra sukurta daugybė pagalbos programų priklausomiems žmonėms. Dauguma jų remiasi 12 žingsnių programa – anoniminių alkoholikų bendruomenės metodu, kuris laikomas viena veiksmingiausių psichologinės savipagalbos sistemų.
Anoniminių alkoholikų grupės veikia prie daugelio katalikų parapijų, o jų globėju neretai laikomas Matas Talbotas (Matt Talbot) – pranciškonų tretininkas, kurio beatifikacijos byla dar nėra užbaigta.
Matas gimė 1856 m. gegužės 2 d. Dubline, Airijoje. Jo tėvai gyveno daugiabutyje viename skurdžių katalikiškų miesto rajonų. Tėvas Karolis Talbotas sunkiai dirbo, o motina Elžbieta rūpinosi dvylika vaikų. Deja, ne visi jie sulaukė pilnametystės. Dar prieš Matui gimstant mirė dvyniai broliai. Kai berniukui sukako dvylika metų, jis tapo tėvo pagalbininku ir vyriausiuoju vyru šeimoje. Karolis įdarbino jį alaus darykloje.
Tuo metu Matas vos mokėjo skaičiuoti ir beveik nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Iš bendraamžių jį išskyrė tik didelis pamaldumas. Tačiau darbas alaus darykloje stipriai paveikė jaunuolio gyvenimą. Netrukus jis priprato prie alkoholio. Tėvai, užsiėmę darbu ir vaikų priežiūra, ne iš karto pastebėjo sūnaus pokyčius. Karolis mėgino kovoti su Mato alkoholizmu paprasčiausiu būdu – jį mušė. Tačiau bausmės nepadėjo.
Tuomet tėvas surado jam darbą uoste. Ten atlyginimas buvo didesnis, tačiau pagundų – ne mažiau nei alaus darykloje. Matas greitai susirado sugėrovų tarp vyresnių dokininkų. Iš jų išmoko keiktis ir elgtis palaidai. Būdamas bendraujantis, jis lengvai skolindavo pinigus draugams išgertuvėms, kartu lankydavosi baruose ir namo grįždavo tik paryčiais. Pamažu jis nustojo lankyti sekmadienio Mišias, o visas jo gyvenimas ėmė suktis aplink baro stalą.
Tėvai jau nebegalėjo nieko pakeisti. Nuolat girtas jaunuolis neklausė jokių patarimų. Tėvas prarado autoritetą. Matas Talbotas tapo eiliniu uosto alkoholiku. Galiausiai jis neteko darbo, ir būtent tada jo gyvenime įvyko netikėtas lūžis.
Matui buvo jau dvidešimt aštuoneri. Visas jo gyvenimas skendėjo alkoholio migloje. Ekonominis nuosmukis paliko be darbo daugybę airių, tarp jų ir Matą su jo broliais. Kol dar turėjo santaupų, Talbotas dienas leisdavo bare netoli uosto. Tačiau vieną dieną jis suprato nebeturįs pinigų net pagirioms numalšinti.
Tuomet jis kreipėsi pagalbos į sugėrovus, tuos pačius žmones, kuriuos pats ne kartą buvo vaišinęs. Tačiau visi jam atsakė neigiamai. Kelios dienos be alkoholio įstūmė Matą į gilią depresiją. Šiandien žinome apie abstinencijos simptomus, kuriuos išgyvena žmonės, mėginantys atsisakyti alkoholio ar narkotikų. Tais laikais ne vienas alkoholikas buvo randamas nusižudęs apleisto pastato palėpėje.
Išsekęs Talbotas ieškojo bet kokios galimybės gauti alkoholio. Tačiau vieną vakarą jis neįprastai anksti grįžo namo, atsisėdo į krėslą ir ilgai sėdėjo nejudėdamas. Motinai paklausus, kas atsitiko, jis atsakė priėmęs sprendimą daugiau niekada nebegerti.
Paaiškėjo, kad ieškodamas išgerti jis praėjo pro bažnyčią, kurioje kadaise buvo priėmęs Pirmąją Komuniją. Jis užėjo į vidų… Nuo tos akimirkos Mato Talboto gyvenimas pasuko visiškai kitu keliu.
Nuo šiol jo gyvenimo centru tapo Kristus. Po daugelio metų girtuoklystės Talbotas sugrįžo prie sakramentų. Jis davė pažadą nevartoti alkoholio: pirmiausia vienam mėnesiui, vėliau trims mėnesiams, o galiausiai – visam gyvenimui.
Pirmasis abstinencijos mėnuo jam buvo tikras košmaras: nemiga, fizinis ir emocinis išsekimas, košmarai bei regėjimai. Kartą, visiškai išvargintas troškimo išgerti, jis užėjo į barą ir atsisėdo prie prekystalio. Tačiau barmenas atkakliai nekreipė į jį dėmesio ir neatnešė gėrimo. Talbotas tai palaikė Dievo Apvaizdos ženklu ir tęsė kovą su savo priklausomybe.
Jis pradėjo daug skaityti, domėtis Bažnyčios Tėvų raštais. Dvasios vadovo paskatintas atrado airių vienuolystės tradicijas. Tas pats kunigas pasiūlė jam duoti pažadą Dievo Motinai ir kaip ištikimybės ženklą nešioti mažą grandinėlę, simbolizuojančią jo atsidavimą Švenčiausiajai Mergelei Marijai.
Pamažu atgailos dvasia vis labiau persmelkė Mato gyvenimą. Ant jo kūno atsirasdavo vis daugiau tokių grandinėlių. Jis kruopščiai slėpė jas po drabužiais ir niekada nesiskundė, kaip stipriai jos trina odą. Tik patekęs į ligoninę jis nusimdavo šiuos atgailos ženklus ir sugalvodavo paaiškinimus dėl daugybės odos pažeidimų.
Daugelį metų Talbotas dirbo medienos apdirbimo įmonėje, atlikdamas paprasčiausius darbus. Vos pasibaigus darbo dienai, jis skubėdavo namo nusivilkti sakais ir derva persismelkusius drabužius, nusiprausti ir eiti į bažnyčią adoracijai prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.
Dabar visas jo gyvenimas buvo susijęs su Bažnyčia. Penktą valandą ryto jis jau skubėdavo į šv. Mišias. Dieną užbaigdavo klūpėdamas maldoje. Įkvėptas šv. Pranciškaus pavyzdžio, miegodavo ant siauros lentos. 1890 m., būdamas 36 metų, įstojęs į Trečiąjį ordiną, jis daug dėmesio skyrė labdarai. Pinigus, likusius po kuklaus būsto ir maisto išlaidų, aukodavo misijoms. Ypač jam rūpėjo misijų veikla Kinijoje.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais pranciškoniškasis dvasingumas persmelkė visą jo būtį. Jis daug meldėsi, todėl žmonės dažnai prašydavo jo maldos. Talbotas stengėsi būti naudingas savo parapijoje, dalyvavo jėzuitų organizuotoje pagalbos alkoholikams grupėje, rūpinosi vargstančiaisiais.
Siekdamas sekti šv. Pranciškaus pavyzdžiu, jis laikėsi griežto pasninko – maitinosi daugiausia duona ir vandeniu. Žuvis jo lėkštėje pasirodydavo tik sekmadieniais ir švenčių dienomis.
Sulaukęs 67 metų, Talbotas buvo visiškai išsekęs. Du kartus jis pateko į ligoninę dėl širdies smūgio. Galiausiai mirė ant bažnyčios laiptų, eidamas į rytines Mišias. Tikėtina, kad paskutiniai garsai, kuriuos jis išgirdo šioje žemėje, buvo bažnyčios varpai, kviečiantys tikinčiuosius rytinei maldai.
Mattas Talbotas mirė 1925 m. gegužės 7 d., Švenčiausiosios Trejybės iškilmės dieną. Po šešerių metų buvo pradėtas dokumentų rengimas jo beatifikacijos bylai. 1975 m. šv. popiežius Paulius VI pripažino jo herojiškas dorybes ir taip atvėrė kelią jo beatifikacijai.
