Dvyliktojo eilinio metų sekmadienio Mišių Dievo žodis kviečia mus išsaugoti ištikimybę Dievui, nors dėl to patirtume ir didelių sunkumų, kviečia nebijoti tų, kurie žudo kūną, bet negali nužudyti sielos.
Dievas pašaukė Jeremiją būti pranašu tuo metu, kai Judo karalystėje vis labiau įsigalėjo stabų garbinimas. Pranašas matė artėjančią tautos nelaimę ir ragino grįžti pas Sandoros Dievą. Areštas, kalėjimas ir pasmerkimas buvo jo dalis. Babilono karalius Nebukadnezaras sugriovė Jeruzalės šventovę, o izraelitus išvarė į tremtį, – pranašas liko tarp Jeruzalės griuvėsių. Sąmokslininkai privertė Jeremiją pasitraukti į Egiptą, kur jis buvo nužudytas.
Jėzus, siųsdamas apaštalus skelbti apie prisiartinusią Dievo karalystę, perspėjo, kad jų laukia persekiojimai, ir drąsino nebijoti: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Visi apaštalai, Išskyrus mokinį Joną, mirė kaip kankiniai už Kristų.
Paulius buvo naujųjų laikų apaštalas ir Dievo Sandoros gynėjas. Su jam būdinga drąsa jis skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę ir Mesiją Jėzų ir dėl to patyrė daug persekiojimų. Laiške bendražygiui Timotiejui Paulius rašė: „O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats. Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3, 11). Savo apaštališkąją tarnystę Paulius taip pat užbaigė kankinyste – jam buvo nukirsta galva.
Dievo žodis aiškiai skelbia, kad ištikimybė Dievui negarantuoja ramaus gyvenimo, priešingai, kviečia susitaikyti su mintimi, kad teks patirti galbūt net didelių išbandymų.
Kai Antrojo pasaulinio karo metais mes buvome sovietų okupuoti, skaudžiausių išbandymų patyrė būtent tikintys žmonės. Jie masiškai buvo tremiami į Sibirą, kur jų laukė katorgiškas darbas, šaltis ir pasmerkimas visam laikui likti atskirtiems nuo Tėvynės ir mylimų žmonių. Likusieji Lietuvoje buvo prievartaujami nesilaikyti tikėjimo ir vietoj jo priimti komunistinę ideologiją.
Dievo žodis aiškiai skelbia, kad ištikimybė Dievui negarantuoja ramaus gyvenimo
Sugriuvus Sovietų Sąjungai džiaugėmės atgauta laisve, bet pamažu įsigalėjo tikėjimui priešiška kultūra. Prieš tikėjimą tiesiogiai nekovojama, bet jis stumiamas į paraštes ir žmonės verčiami priimti gyvenimo būdą, nesuderinamą su Kristaus Evangelija. Prisidengiant žmogaus teisėmis nuvertinama gyvybė ir griaunama krikščioniška šeima. Ir vėl tenka prisiminti, ką apaštalas Paulius rašė prieš du tūkstančius metų: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“
Kai tikintį žmogų ištinka kančia, jis gali būti gundomas priekaištauti Dievui, kodėl jis leidžia kentėti. Į šį priekaištą atsako Kristaus kryžius. Dievas, mus mylėdamas, leido, kad jo Sūnus Jėzus Kristus ne tik prisiimtų žmogaus prigimtį ir paskelbtų Evangeliją, bet leido jam kentėti ir mirti ant kryžiaus už mūsų išgelbėjimą. Jeigu kentėdami vienijamės su Nukryžiuotuoju, mes parodome Dievui savo išskirtinę meilę, nes vykdome jo paliepimą: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23).
Pasitikrinkime, kokia yra mūsų ištikimybė Viešpačiui – ar kančios metu nesuabejojame, kad Dievas mus myli?
