Jėzus, siųsdamas apaštalus skelbti Evangelijos apie Dievo karalystę, perspėjo, kad jų laukia sunkūs išbandymai, bet pažadėjo visuomet juos stiprinti; kvietė mokinius mylėti jį labiau už viską. Jėzus kalbėjo: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 37–39). Tai kvietimas į evangelinį radikalizmą – atiduoti Dievui ne savo meilės trupinius, bet mylėti jį „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 30).
Jėzus, skelbdamas Evangeliją, ruošė savo mokinius būsimiems išbandymams; kalbėjo, kad Jeruzalėje jis daug kentės, bus nužudytas, bet trečią dieną prisikels. Petras draudė, kad Jėzus taip nekalbėtų, nes taip neturi įvykti. Šitaip mąstė Jėzų labai mylintis žmogus. Jėzus subarė Petrą: „Mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).
Tikra meilė visuomet yra radikali, reikalaujanti visiško savęs atsižadėjimo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Ką reiškia išsižadėti savęs? Tai išsižadėti savimeilės, kuri mūsų žmogiškoje prigimtyje yra įleidusi gilias šaknis. Savimeilė nuolatos skatina mus rūpintis tik savimi, kad nieko nestokotume, kad išsipildytų mūsų visi norai. Savimeilė tiesiog žudo Dievo ir žmonių meilę, todėl Jėzus ir kvietė išsižadėti savęs – daugiau mąstyti apie kitus, o ne apie save.
Nugalėti savimeilę be Dievo pagalbos yra neįveikiama užduotis. Šioje kovoje svarbiausios priemonės yra malda ir sakramentai. Jei žmogus kasdien meldžiasi, jei stiprina save Eucharistija, jis tampa pajėgus nugręžti savo žvilgsnį nuo savęs į artimą. Tai šventumo kelias, kuriuo mes kviečiami eiti.
Jėzus kvietė norinčius eiti paskui jį ne tik išsižadėti savęs, bet ir paimti savo kryžių.
Jėzus kvietė norinčius eiti paskui jį ne tik išsižadėti savęs, bet ir paimti savo kryžių. Tas kryžius nėra tik mus ištinkanti kančia, bet dažnai mūsų pareigos ir darbai. Šį kryžių turime nešti visi – dvasininkai ir pasauliečiai, nes be to kalbos apie meilę būtų tuščios. Kunigas, šventai atliekantis savo pareigas – besirūpinantis jam pavesta tikinčiųjų bendruomene, neša didelį kryžių. Ne mažesnį kryžių neša tėvai, kurie yra atviri gyvybei ir rūpinasi, kad jų vaikai užaugtų dorais, Dievą ir Tėvynę mylinčiais žmonėmis.
Mes visi esame gundomi sutinkamą kryžių nusimesti. Dvasininkai gali apleisti savo pareigas ir nesirūpinti tikinčiųjų bendruomene. Tėvai gali vengti šiek tiek didesnės šeimos ir tokiu būdu išvengti didelių rūpesčių bei turėti daugiau laiko pramogoms. Bet kokį kryžių nešti vien savo jėgomis yra neįveikiama užduotis, todėl turime neužmiršti prašyti Dievo pagalbos.
Šių metų birželį minėjome 85-ąsias tremties metines, kai sovietai šimtus tūkstančių lietuvių ištrėmė į Sibirą, pasmerkdami juos dideliam vargui ir kančiai. Gyvendami sunkiai pakeliamomis sąlygomis, žmonės meldėsi ir prašė Dievo pagalbos. Be Dievo jie neturėjo į ką atsiremti.
Dievo žodis kviečia mylėti Viešpatį labiau už viską ir mylėti artimą kaip save pačius. Neužmirškime, jog šį paliepimą sėkmingai įvykdysime tik tuomet, kai remsimės ne savimi, bet Dievu.
