Vienas sunkiausių krikščionio klausimų yra: kaip augti Dievo meile, kai kasdien susiduriame su savo trūkumais ir silpnybėmis? Kartais pastebime savo gyvenime dvasinį augimą, tačiau neretai nusiviliame savimi dėl lėtai besikeičiančio charakterio. Tuomet gali atrodyti, kad augti Dievo meile yra beveik neįmanoma.
Kiekvienas krikščionis turi silpnybių. Kai kurios jų išnyksta iškart po atsivertimo, kitos pasitraukia palaipsniui, o dar kitos lydi mus visą gyvenimą. Dievas leidžia šiems procesams vykti ne be priežasties. Kaip Izraelis, įžengęs į Pažadėtąją žemę, turėjo palaipsniui užimti teritoriją ir kovoti su likusiais priešais, taip ir krikščionis auga per procesą, kuriame mokosi pažinti Dievą ir įveikti savo silpnybes.
1. Pergalė per Jėzaus aukos pažinimą
Tikėjimo pradžioje žmogus patiria didžiausią pergalę – išlaisvinimą iš nuodėmės valdžios. Priėmęs Jėzaus auką ir nuodėmių atleidimą, jis gauna naują prigimtį ir troškimą gyventi dėl Viešpaties. Dažnai iš karto dingsta daugelis akivaizdžių nuodėmių: priklausomybės, nešvari kalba, sąmoningas gyvenimas nuodėmėje.
Kaip rašoma Kolosiečiams 3:8–10, tikintysis nusivelka senąjį žmogų ir apsivelka naujuoju. Tačiau tai nereiškia, kad visi charakterio trūkumai išnyksta akimirksniu. Atgimus iš aukšto, gyvenimas ir bendrystė su Dievu tik prasideda. Tai panašu į kūdikio gimimą, kuriam reikia augti.
2. Pergalė per bendrystę su Viešpačiu
Po atsivertimo dažnai išlieka tokios savybės kaip pavydas, išdidumas, savanaudiškumas ar troškimas būti pripažintam. Net suvokdami, kad šie dalykai nėra geri, ne visada galime jų greitai atsikratyti.
Tačiau daugelis tokių savybių nyksta žmogui bręstant. Kaip vaikas išauga iš vaikiškų norų, taip krikščionis, bendraudamas su Dievu, išauga iš daugelio kūniškų troškimų. Ne visada galima tiksliai pasakyti, kada įvyko pokytis, tačiau po kažkoio laikotarpio krikšionis pastebi, kad tai, kas anksčiau jį valdė, nebeturi jam galios.
Todėl apaštalas Paulius rašo: „Gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų“ (Gal 5:16). Augimas vyksta ne vien per kovą su nuodėme, bet ir per nuolatinę bendrystę su Viešpačiu.
3. Pergalė per Kristaus prisikėlimo jėgos pažinimą
Vis dėlto kai kurie trūkumai išlieka net ir brandesnio tikėjimo etape. Dievas leidžia jiems pasilikti, nes nori mus išmokyti kovoti ir pasitikėti Jo jėga.
Teisėjų knygoje skaitome, kad Dievas paliko kai kurias tautas Kanaane, kad Izraelis išmoktų kariauti. Panašiai ir mūsų gyvenime kai kurios silpnybės tampa proga pažinti Kristaus prisikėlimo jėgą.
Kovodami su savo trūkumais mokomės nepasitikėti vien savo valia, bet ieškoti Dievo pagalbos. Kiekvienas kritimas tampa galimybe patirti Jo atstatymą, paguodą ir sustiprinimą. Svarbiausia ne tai, kad niekada nesuklystume, bet kad po kiekvieno kritimo leistume Dievui mus pakelti.
Karaliaus Dovydo gyvenimas yra geras pavyzdys. Kol jis nuolat ieškojo Dievo ir kovojo su sunkumais, jo tikėjimas stiprėjo. Kai gyvenimas tapo patogesnis ir jis nustojo kovoti, išryškėjo jo silpnybės. Tai primena, kad dvasiniame gyvenime negalime nustoti augti ir siekti Dievo.
4. Kodėl silpnumas išlieka?
Net ir didžiausi Dievo vyrai nepasiekė visiško tobulumo. Apaštalas Paulius prisipažino, kad dar nėra tapęs tobulas, tačiau jo tikslas buvo ne tobulumas, o Kristaus pažinimas (Fil 3:8–15).
Dažnai manome, kad pirmiausia turime susitvarkyti savo gyvenimą, o tik tada galėsime artintis prie Dievo. Tačiau Dievas kviečia mus ateiti tokius, kokie esame. Mūsų silpnumas turi ne atitolinti mus nuo Dievo, bet skatinti ieškoti Jo pagalbos.
Apaštalas Paulius rašo, kad „šį turtą laikome moliniuose induose“ (2 Kor 4:7). Tai reiškia, kad mūsų netobulumas nuolat primena, jog tikroji jėga yra iš Dievo, o ne iš mūsų pačių. Likęs silpnumas apsaugo mus nuo išdidumo ir moko priklausomybės nuo Viešpaties.
Krikščionio gyvenimo tikslas nėra pasiekti tobulumą. Tikslas yra pažinti Jėzų Kristų, Jo meilę, Jo prisikėlimo jėgą ir gyventi bendrystėje su Juo.
Kai kurios mūsų silpnybės išnyksta iškart po atsivertimo, kitos pasitraukia mums bręstant, dar kitos tampa mokykla, kurioje mokomės kovoti, klausyti Dievo balso ir pasitikėti Jo jėga. Netobulumas neturi mūsų vesti į nusivylimą. Priešingai – jis turi nuolat priminti, kad mūsų gyvenimo šaltinis yra ne mūsų pačių stiprybė, bet Jėzus Kristus.
Todėl brandus krikščionis ne koncentruojasi į savo netobulumą, bet veržiasi pirmyn, siekdamas vis geriau pažinti Viešpatį ir pasitikėti Jo veikimu savo gyvenime.
Laidos įrašas:
