Nacionalinės Jungtinės Karalystės maldos ir garbinimo dienos (National Day of Prayer & Worship) įkūrėjas pastorius Jonathanas Oloyede paragino įvairių politinių pažiūrų krikščionis atidėti į šalį nesutarimus ir sekti Kristaus pavyzdžiu, įžvelgiant žmogiškumą net tuose žmonėse, su kuriais nesutinkama.
Iš islamo į krikščionybę atsivertęs J. Oloyede pažymėjo, kad viešosios diskusijos šalyje įvairiais klausimais – nuo migracijos iki karo, nuo valdžios nesėkmių iki ekonominio neteisingumo – tampa „vis labiau įkaitusios“.
Pripažindamas, kad didelė dalis pykčio dėl šių klausimų kyla iš tikro skausmo ir pagrįstų nuoskaudų, J. Oloyede perspėjo, kad toks pyktis gresia dar labiau suskaldyti tiek Bažnyčią, tiek visuomenę.
„Daugelis žmonių kenčia. Vieni pyksta. Kiti bijo. Daugelis jaučiasi neišgirsti, nepastebėti ar atstumti. Šeimos susiskaldžiusios, draugystės pašlijusios, bendruomenės suskilusios, o, deja, net mūsų bažnyčiose kyla įtampa, kelianti grėsmę mūsų liudijimui pasauliui“, – aiškino jis.
J. Oloyede priminė tikintiesiems, kad nepaisant politinių pažiūrų skirtumų juos visus vienija Kristus, o jų pareiga – sekti Jo, kaip Asmens, peržengusio politinius ir socialinius susiskaldymus, pavyzdžiu.
„Mūsų pašaukimas nėra vien ginti savo pozicijas, laimėti ginčus ar pasiekti pergalių kultūriniuose debatuose. Mūsų pašaukimas yra sekti Juo“, – įsitikinęs jis.
„Tai tas pats Viešpats, kuris nuėjo į Zachiejaus namus, kai kiti jį smerkė. Tai tas pats Viešpats, kuris priėmė Nikodemą, nors jis atstovavo religinei vadovybei, kuria daugelis nepasitikėjo.
Tai Viešpats, kuris išlaisvino ir atkūrė Mariją Magdalietę, kalbėjosi su samariete nepaisydamas šimtmečius trukusio tautinio priešiškumo ir sėdėjo prie vieno stalo su Matu bei nusidėjėliais, nors kiti abejojo Jo motyvais.
Jėzus vis peržengdavo ribas, kurias kiti atsisakydavo peržengti. Jis artindavosi prie žmonių, kuriuos visuomenė buvo nurašiusi. Jis klausydavosi tų, kurie buvo nesuprasti. Jis kalbėjo tiesą be atšiaurumo ir rodė gailestingumą neatsisakydamas teisumo.“
Šie pastoriaus komentarai pasirodė augant krikščioniškojo nacionalizmo tendencijoms, siejamoms su tokiomis figūromis kaip Tommy Robinsonas (Tomis Robinsonas), ir stiprėjant nusivylimui dėl leftizmo dominavimo daugelyje Jungtinės Karalystės institucijų, įskaitant policiją ir Anglijos Bažnyčios vadovybę.
Akivaizdžiai užsimindamas apie neseniai vykusius T. Robinsono judėjimo mitingus „Unite the Kingdom“ („Suvienykime Karalystę“), J. Oloyede kreipėsi į krikščionis su kitokiu kvietimu – „suvienyti Karalystę“ Kristuje.
„Mes ne visi vienodai mąstysime kiekvienu klausimu. Nepasieksime vienodų išvadų kiekvienu politiniu, socialiniu ar kultūriniu klausimu. Tačiau mus vienija kažkas nepalyginamai didesnio už mūsų skirtumus – Kristus. Tad suvienykime Karalystę!“ – sakė jis.
J. Oloyede paragino visus tikinčiuosius nutraukti retoriką, kuri „demonizuoja kitus tikinčiuosius“, ir vietoje to siekti supratimo bei susitaikymo, net jei visiško sutarimo pasiekti nepavyksta.
„Mus supantis pasaulis desperatiškai ieško vilties, stabilumo, tiesos ir meilės. Jam reikia matyti Bažnyčią, kuri būtų taip persmelkta Kristaus, kad kiekviename pokalbyje ir kiekviename nesutarime atspindėtų Jo charakterį“, – baigdamas teigė pastorius.
