Popiežius Leonas XIV ketvirtadienį Asyžiuje susitiko su keliais tūkstančiais pranciškoniškojo jaunimo atstovų iš visos Europos. Atsakydamas į jaunų žmonių klausimus apie Jėzaus sekimą, pašaukimą ir Bažnyčią, jis kalbėjo apie ištikimybę Kristui, bendrystę, tarnystę ir krikščioniškąjį pašaukimą keisti pasaulį ne galia, bet Evangelijos dvasia. „Jėzaus troškimas savo Bažnyčiai aiškus: kad taptų jo kūnu, liudytų jo gyvenimą, sektų jo pavyzdžiu ir vykdytų kitokios rūšies galią – tokią, kuri ne pažemina, o sukilnina“, – sakė popiežius.
Leonas XIV išklausė Karolinos iš Zagrebo, Giovanni iš Bolonijos ir Luigi iš Sicilijos Paterno miesto klausimų apie tai, kaip šiuolaikiniame pasaulyje išlikti ištikimiems Kristui. Jaunuoliai kalbėjo apie aplinką, kurioje viskas atrodo laikina, bijoma priimti svarbius gyvenimo sprendimus, o nemažai žmonių sako: „Tikiu, bet ne į Bažnyčią.“
Atsakydamas į klausimą apie pašaukimą, popiežius pasidalijo savo patirtimi. Jis sakė, kad Viešpats niekada nepaliko jo vieno, bet lydėjo per kitus žmones. Šis lydėjimas padėjo jam atsiliepti į pašaukimą tapti kunigu, augustinų vienuoliu ir misionieriumi, o galiausiai ištarti „Taip!“ labai ypatingam pašaukimui – būti popiežiumi.
Pasak Leono XIV, Dievas kiekvienam žmogui turi nepakartojamą sumanymą, tačiau visų širdyse įrašytas pamatinis pašaukimas yra pašaukimas į bendrystę. Į jį reikia atsiliepti ne vieną kartą, bet kasdien. Jėzaus kvietimas sekti juo padeda žmogui suvokti savo orumą, gerbti kitų orumą, pasitikėti ir būti vertam kitų pasitikėjimo.
Popiežius pripažino, kad šiandien ištikimybė Kristui reiškia ėjimą prieš srovę. Jis kvietė mokytis iš šv. Pranciškaus evangelinio radikalumo, kuris, anot jo, yra fundamentalizmo priešingybė: jis daro žmogų ne aklą ir agresyvų, bet jautrų, dėmesingą, nuolankų ir atvirą visiems. Šv. Pranciškus suprato, kad neturtas gali priartinti nutolusius žmones, skatinti susitikimą ir dalijimąsi dovanomis.
„Jei buriamės Jėzaus vardu, jis ateina į mūsų tarpą, o džiaugsmas, pripildantis mūsų širdis, yra laisvas ir nuoširdus. Šis džiaugsmas evangelizuoja labiau už žodžius ir to negalima nuslėpti“, – jaunimui sakė Leonas XIV. Pasak jo, priimti šv. Pranciškaus patirtį reiškia dalytis paties Kristaus troškimu Bažnyčiai – kurti bendruomenę, kurioje nyktų žmones skiriančios sienos ir tie, kurie kitomis aplinkybėmis galbūt niekada nebūtų susitikę, taptų broliais ir seserimis.
Pasak ŠVENTOJO TĖVO, priimti šv. Pranciškaus patirtį reiškia dalytis paties Kristaus troškimu Bažnyčiai – kurti bendruomenę, kurioje nyktų žmones skiriančios sienos ir tie, kurie kitomis aplinkybėmis galbūt niekada nebūtų susitikę, taptų broliais ir seserimis.
Kalbėdamas apie galią Bažnyčioje, popiežius priminė Jėzaus perspėjimą nesekti pasaulio galingųjų, siekiančių valdyti kitus: „Tarp jūsų yra ne taip!“ Jis pacitavo Evangeliją: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43–44). Dievo žodis, sakramentai ir broliška meilė, anot Leono XIV, padeda mumyse atkurti Kristaus atvaizdą.
Popiežius šį kelią apibūdino kaip šv. Pranciškaus pasirinktą gyvenimo būdą: ne dominuoti, o tarnauti, ne savintis, o priimti, ne pasilaikyti sau, o sugrąžinti. Tokia Bažnyčia tampa žmones išlaisvinančia, atokvėpio ir išgelbėjimo erdve. „Visi mes turime savo vaidmenį „Bažnyčios atstatymo“ statybų aikštelėse“, – kalbėjo jis, pabrėždamas, kad skirtingus pašaukimus ir atsakomybes turintys tikintieji turi eiti kartu, vieni kitus įkvėpti, palaikyti ir taisyti.
Vėliau Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bazilikoje Leonas XIV kartu su jaunimu šventė rugpjūčio 6-ąją minimą Kristaus Atsimainymo šventę. Homilijoje popiežius susiejo Atsimainymo slėpinį su pačių jaunuolių gyvenimu ir Asyžiaus istorija. „Čia viskas tyliai byloja, kad ir mūsų gyvenimas gali pasikeisti, nušvisti ir prisidėti prie pasaulio atnaujinimo“, – sakė jis, primindamas šv. Pranciškų, šv. Klarą ir tūkstančius kitų jaunuolių, kurie priėmė Evangeliją „be jokių išlygų ar nuolaidų“.
Leonas XIV aiškino, kad vienas iš jaunimą į Asyžių atvedusių troškimų yra suprasti, kur link eina istorija ir jų pačių gyvenimas. Evangelija, pasak jo, rodo, kad prasmę ir kelią surasti įmanoma. Kaip Petras, Jokūbas ir Jonas ant Atsimainymo kalno, krikščionys kviečiami pabūti su Kristumi, nes svarbiausia yra jo artumas.
Kristaus veido šviesa per Atsimainymą, anot popiežiaus, nukreipia į Velykų rytą ir Prisikėlimą – „naujos dienos šviesą“, kurios link žmonija keliauja, nors aplink ją ir jos viduje dar tebėra tamsos. Šios naujos aušros šviesa matoma šv. Pranciškaus, šv. Klaros ir daugybės kitų žmonių, kurie į blogį atsako gerumu, gyvenimuose.
Atsimainymo slėpinys, pasak Leono XIV, taip pat padeda suprasti Bažnyčios pašaukimą. Bažnyčia turi padėti žmogui išgirsti Dievo balsą priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Ji yra bendruomenė, kurioje mokomasi atpažinti Dievo balsą, net kai jis nesutampa su išankstinėmis žmogaus nuostatomis, ir klausti Šventosios Dvasios, kuri Jėzaus sekėjus daro drąsius ir kūrybingus.
Kreipdamasis į jaunimą popiežius pabrėžė, kad šv. Pranciškus, praėjus aštuoniems šimtmečiams po jo mirties, tebežavi savo žmogiškumu ir drąsa atsisakyti jau pramintų takų bei pasirinkti naują Jėzaus sekimo kelią. „Brangūs jaunuoliai, šiandien Europa ir visas pasaulis žiūri į jus ir laukia naujų šventųjų“, – sakė Leonas XIV.
Popiežius ragino jaunuolius išdrįsti tikėti Evangelija ir gyventi Kristaus dovanojama laisve. Susitikimo šūkį „Go!“ („Pirmyn!“) jis aiškino kaip kvietimą į misiją – leistis keliais, kurių žemėlapių dar nėra ir kurie atsivers klausantis širdies, paklūstant Šventajai Dvasiai ir sekant Prisikėlusį Kristų.
Leonas XIV perspėjo, kad toks kelias, kaip ir šv. Pranciškaus gyvenime, gali sukelti nesupratimą. Tačiau atsisakyti galios kultūros ir griauti žmones skiriančias sienas, anot jo, nereiškia išduoti šeimą ar tradiciją. Priešingai, tai reiškia išlaisvinti jas iš baimės ir nežinojimo sukurtų vaiduoklių, prasimanytų priešų ir smurto.
Baigdamas popiežius paragino jaunimą kurti „meilės civilizaciją“ ir šiam tikslui panaudoti visas savo dovanas – studijas, gabumus, darbą, draugystę, meilę ir maldą. Jis linkėjo, kad Asyžiuje išgyventos dienos giliai įsirėžtų į jų atmintį, o grįžimas į įvairias Europos šalis būtų panašus į Petro, Jokūbo ir Jono nusileidimą nuo Atsimainymo kalno – grįžimą į kasdienį gyvenimą po susitikimo su Kristumi.
