Naujoje ispanų kunigo ir teologo monsinjoro Melchoro Sanchezo de Tocos Alamedos (Melčoro Sančeso de Tokos Alamedos) knygoje pasakojamos katalikų, išgyvenusių religinį persekiojimą Ispanijos pilietinio karo metais, istorijos. Autorius siekia atkreipti dėmesį į tuos, kurie patyrė tą patį smurtą kaip kankiniai, tačiau išvengė mirties arba žuvo aplinkybėmis, neatitinkančiomis Bažnyčios nustatytų kankinystės kriterijų.
Knyga „Los martires que no fueron“ („Kankiniai, kuriais jie netapo“) pasakoja apie žmones, kurie išvengė mirties, ilgus metus gyveno pogrindyje, pabėgo iš pavojingų vietovių arba žuvo per Ispanijos pilietinį karą, tačiau nebuvo pripažinti kankiniais.
Šventųjų skelbimo dikasterijos relatorius monsinjoras Sanchezas de Toca teigė, kad šiai knygai jį įkvėpė darbas su XX a. ketvirtojo dešimtmečio religinių persekiojimų kankinių bylomis. Pasak jo, tie, kurie persekiojimą išgyveno arba mirė negavę kankinystės vainiko, iki šiol buvo likę šešėlyje.
Autorius pabrėžia, kad ne kiekvienas žmogus, išgyvenęs religinį persekiojimą, tampa kankiniu, o ne kiekvienas per persekiojimą žuvęs asmuo atitinka Bažnyčios keliamus kankinystės kriterijus. Todėl knygoje pateikiamas kitoks žvilgsnis į šį istorijos laikotarpį.
Leidinyje pristatomos tiek gerai žinomų šventųjų ir palaimintųjų, tarp jų šv. Josemarios Escrivá (Chosemarijos Eskrivos), pal. Álvaro del Portillo (Alvaro del Portiljo) ir kitų, tiek mažiau žinomų tikinčiųjų istorijos. Kai kuriuos jų pokariu buvo mėginama pristatyti kaip kankinius, tačiau jų mirties aplinkybės neatitiko Bažnyčios reikalavimų.
Viename iš knygos skyrių pasakojama apie Respublikos kontroliuotoje teritorijoje veikusią pogrindžio Bažnyčią. Slapti tikinčiųjų tinklai padėjo kunigams slapstytis, aprūpino juos šv. Mišioms reikalingomis priemonėmis ir platino šv. Komuniją tikinčiųjų namuose.
Kitas skyrius skirtas katalikams, kurie itin pavojingomis sąlygomis kirto fronto liniją. Tarp jų buvo pal. Alvaro del Portillo, Dievo tarnas Tomas Alvira (Tomas Alvira) ir sesuo Justa Dominguez de Vidaurreta (Justa Dominges de Vidaureta), kuriai po daugybės sunkumų pavyko pabėgti iš Madrido.
Autorius taip pat nagrinėja vadinamąjį išgyvenusiojo kaltės jausmą. Daugelis persekiojimą išgyvenusių žmonių visą likusį gyvenimą svarstė, kodėl jie liko gyvi, o jų bendražygiai buvo nužudyti.
Knygoje pateikiami ir dramatiški išsigelbėjimo pasakojimai. Vienas jų – apie Madride kalintą augustiną, kurį paskutinę akimirką nuo mirties išgelbėjo nežinomas žmogus, liepęs grįžti į kamerą. Autorius taip pat primena, kad nusikaltimus vykdė ne tik respublikonų, bet ir nacionalistų pajėgos.
Pasak monsinjoro Sanchezo de Tocos, šios istorijos svarbios ir šiandien, nes liudija to meto katalikų pasirengimą prireikus paaukoti gyvybę už Kristų bei rodo, kaip net ir persekiojimų sąlygomis Šventoji Dvasia įkvėpė tikinčiuosius kūrybiškai ir ištikimai tęsti Bažnyčios misiją.
