Tęsiame psichiatro Gintauto Vaitoškos paskaitų ciklą „Ką kalbėti vaikams apie meilę?“ Šįsyk profesorius dalijasi samprotavimais apie santuokos vertę ir nematomus jos trapumo veiksnius.
„Draugai su privilegijomis“ ir dovanos vertė
Šiame ciklo etape koncentruojamės į vyresnius vaikus, kurie savo meilę jau nori išreikšti intymiai ir dažnai siekia pradėti gyventi kartu – tapti „draugais su privilegijomis“. Didžiausia problema čia yra ta, kad jauni vyrai, gaudami merginą „dovanai“, nustoja ją branginti. Kaip jau kalbėjome, amerikiečių sociologas Markas Regnerus yra pastebėjęs, jog seksas mūsų laikais yra pigus.. Norint merginą gauti – mūsų dienomis net šis išsireiškimas nebėra labai suprantamas – vyrui ankstesniais laikais reikėdavo ją vesti dėl nėštumo rizikos. Bet kadangi dabar seksas yra „natūraliai“ nevaisingas, nei namų, nei pajamų vyrui turėti nereikia. Tačiau po tokio veltui gauto medaus mėnesio, vyro entuziazmas ima blėsti, kai mergina tuo tarpu, laikui bėgant vis labiau prisiriša. Deja, šis prisirišimas „partnerystės“ dažnai neišgelbėja. Pasak statistinių tyrimų (pvz.), kohabitacija išyra keletą kartų dažniau nei santuoka.
Žmonos „auditas“ – paslaugos be atlygio
Gyvenant kartu nesusituokus, dažnai pasireiškia „žmonos audito“ fenomenas. Mergina, jausdama didėjantį prisirišimą, bando įrodyti esanti puiki partnerė: ji gamina valgyti, tvarko butą, skalbia drabužius ir tarnauja vyrui. Vaikinui tai tampa itin patogia situacija – jis gauna visas šeimos privilegijas ir aistrų patenkinimą, tačiau neturi jokio poreikio įsipareigoti ar rūpintis šeima. Kam jam užsikrauti sutuoktinio naštą ant pečių jei ir nesusituokęs jis patiria vos ne viską, ką gali suteikti santuoka?
Jei visgi jis pasiryžta merginą vesti, santuoka po kohabitacijos pasižymi trapumu. Šalia kitų priežasčių veikia ir merginos „audito“ našta, kurią ji nešė prieš susituokdama. Ji negali būti vyro tarnaite – tačiau juk ji tokia būti kaip ir žadėjo būdama „audito“ situacijoje. Nelaimingasis vyras, paprašytas išplauti grindis, pasijaučia apgautas klastingos moters…
Psichologinio komforto iliuzija
Šiuolaikinė kultūra aukština psichologinį komfortą, tačiau santuokoje „tobulo komforto“ galimybė yra iliuzinė. Dažnai pasitaiko „šiltnamio efektas“ – kai šeima maža, visi laimės ir supratimo lūkesčiai krenta ant vieno žmogaus (sutuoktinio) galvos, o šis tiesiog nepajėgia tokio svorio atlaikyti. Anglų statistika rodo, jog skyrybų dažnumas krenta sulaukus trečiojo vaiko. Žinoma, pasitaiko visaip, žmonos paliekamos ir su daugiau vaikų, tačiau statistikos teiginiai turi svorį. Žmogaus bendrystės lūkesčiai yra išpildomi daugiau jį mylinčių asmenų. Vargu ar taip būtų galima pasakyti apie ne asmenis – naminius gyvūnus, kuriais tą bendrystės ilgesį mūsų dienomis mėginame kompensuoti…
Tikroji meilė užbaigiama įsipareigojimu, o ne patogumu. Laimingų porų paslaptis yra pažadas būti kito žmogaus „žmogumi“, atlaidumas ir draugystė, o ne vien seksualinė harmonija, kuri tyrimuose pagal svarbą lieka tik 10-oje ar 11-oje vietoje (pvz. vokiečių žurnalo „Psichologija šiandien“ arba žymaus portų terapeuto Jurg‘o Willi pateikiamais duomenimis).
Čia dar reikia paminėti didžiulę „seksualinio suderinamumo“ problemą renkantis sutuoktinį. Jos nėra. Dėl „nesuderinamumo“ kalta yra ne seksologija, o psichologija. Net seksologai – šiaip jau gerokai problematiškos medicinos srities specialistai – porai atėjus pasiskųsti seksualinės harmonijos stoka, visų pirma pasiteiraus apie psichologinę harmoniją.
„Testas“, kurį reikia būtinai atlikti susipažinus, norint įvertinti seksualinė harmonijos balų skaičių, yra gana malonus. Tiesa, vertinti maloniau negu būti vertinamam.
Krizė – dar ne pabaiga
Čikagos universiteto tyrimas (2000 m.) atskleidė įdomų faktą: sutuoktiniai, kurie išgyveno didelę krizę, bet nutarė nesiskirti, po penkerių metų buvo gerokai laimingesni už tuos, kurie pasirinko skyrybas. Dažnai krizė praeina pasikeitus išorinėms aplinkybėms (pagerėjus finansinei situacijai, atradus darbą, paūgėjus vaikams), todėl kantrybė ir pažadas yra tvirtesnis pamatas nei emocinis komfortas. Negalimas sakyti, kad jis nėra svarbus – tačiau kaip rodo aukščiau minėti tyrimai, šį komfortą gimdo vienas kito supratimas, gebėjimas išklausyti ir įsiklausyti, stovėjimas šalia sunkesniais gyvenimo momentais, etc.
Vaikai, kaip rašė Alfredas Adleris, taip pat yra „aistringi monogamijos šalininkai.“ Tėvų santuokos stabilumas jiems yra gyvybiškai svarbus. Nuomonė, kad „geriau kultūringos skyrybos nei bloga santuoka“, dažnai tėra egocentriškas suaugusiųjų pasiteisinimas ieškant komforto vaiko laimės sąskaita.
Nematomas faktorius: Kontracepcijos piliulė
Filosofas Francis Fukuyama teigia, kad kontracepcijos piliulė labiausiai pakeitė vyro ir moters santykius per visą žmonijos istoriją. Ji leido „sterilizuoti“ gimties galią, todėl seksas buvo atskirtas nuo gyvybės. Jau 1930 m. Mahatma Gandis pranašavo, kad legalizavus kontracepciją, paplis priešvedybinis gyvenimas, skyrybos, abortai ir homoseksualumas, nes nebelieka atsakomybės prieš naują gyvybę.
Šis masiškas „nevaisingumas“ daro santykius trapesnius, nes vaikai yra tie, kurie natūraliai transformuoja egocentrišką meilę į pasiaukojančią. Pasak Fultono Sheeno kiek supaprastinto, tačiau visgi gilaus pastebėjimo, per vaikus įvyksta eroso transformaciją į agapę.
Be to, piliulė turi ir biologinį poveikį: tyrimai rodo, kad apie 50 % jaunų moterų, vartojančių hormonus, kenčia nuo depresijos.
